Trakų vyskupas Amvrosijus: Kas nutiko dvasininkams?

„Tas nevertas manęs“ Mt. 10, 37

Šalies visuomenę sujaudino ir sukėlė sąmyšį neeilinis įvykis Lietuvos Ortodoksų Bažnyčioje. To nepriklausomos Lietuvos istorijoje dar nebuvo – dvasininkai, pasisakę prieš karą, buvo atleisti pagal Maskvoje išleistą įsakymą! Tikrai yra kuo piktintis. Tačiau problema ta, kad šis plačiai paskleistas teiginys neatitinka tikrovės.

Lietuvos Ortodoksų Bažnyčia savo poziciją išsakė savo vyriausiojo dvasininko – metropolito Inokentijaus lūpomis. Jis nedviprasmiškai pasmerkė Rusijos invaziją Ukrainoje ir pasakė, jog nesutinka su patriarcho Kirilo nuomone. Kodėl metropolitas turėtų atleisti jo nuomonei pritariančius dvasininkus?

Tikroji „atleidimo“ priežastis “ (iš tikrųjų du dvasininkai patys pasiprašė atleidžiami iš pareigų, jų prašymai buvo patenkinti, o trečiasis buvo pervestas į atsargą) – nederamas ir kanonų neatitinkantis dvasininkų elgesys.

Nepaisant dvasininkų grupės vykdomos audringos veiklos (jos sudėtyje buvo kunigai Vitalijus Mockus ir Vladimiras Seliavko, dvasininkai Vitalis Dauparas, Gintaras Sungaila, Georgijus Ananjevas, diakonai Viktoras Miniotas Ir Georgijus Cyburevkinas), nė vienam iš jų nebuvo skirtos jokios kanoninės arba kitos bausmės.
Tačiau perkėlimą į atsargą ir tarnystės vietos pakeitimą šie dvasininkai pavaizdavo kaip susidorojimą su jais už antikarinę poziciją ir jie aktyviai eskaluoja tokią nuomonę prieš bažnyčią nutaikytoje informacinėje kampanijoje.

Jų pačių atsisakymas tęsti dvasininkų tarnystę ir darbą bažnytinėje stistemoje, bei su tuo susijusių pajamų netekimas, visuomenei buvo pateiktas kaip jų kančia už tiesą, bei lėšų, skirtų jų šeimų išlaikymui, netekimas.

Per šventimus šie žmonės prisiekė prieš Kryžių, Evangeliją, pasirašė priesaiką, kurioje aiškiai nurodyti jų kanoninio ir dorovinio elgesio kriterijai. Savo dvasininko priesaiką jie šiurkščiai pažeidė, labai pakenkė Bažnyčiai, kuriai tarnauti buvo pažadėję.
Kas tai – kažkokia klaida, proto aptemimas ar tam tikras, pasirinkto kelio rezultatas? Pasistengsiu atsakyti į šį klausimą.

 

Kaip tapti geru dvasininku?

Kiekvienas žmogus, tam tikrame raidos etap,e pasirenka savo gyvenimo būdą. Dažniausiai jis būna susijęs su jo profesija ar su pašaukimu – pavyzdžiui, dvasininko tarnyste. Ši tarnystė išsiskiria iš kitų: ji yra aukštesnė netgi už žmonių, gelbstinčių kitų gyvybes, misiją.

Dvasininkas savo tarnystėje padeda žmonėms išvengti nuodėmių jų dvasiniame kelyje, gelbsti jų sielas. Neteisingas vadovavimas gali atvesti tikinčiuosius į dvasinę pražūtį, o dvasininkui gresia Dievo teismas. Dvasininko vardu veikia pats Viešpats. Jis tarnauja Dievui ir tarsi Jonas Krikštytojas per atgailą ir nusižeminimą veda žmones pas Jėzų. Šiuo atveju, dvasininkas neveikia atskirai, autonomiškai, vien naudodamasis savo jėga ir gebėjimais – jis yra dalis Bažnyčios ir yra jos tarnas. Jis duoda dvasininko priesaiką, per vyskupo teikiamą įšventinimą gauna iš Dievo jam padedančią dvasininko malonę. Valdančiajam Vyskupui palaiminus, jis tarnauja Dievui, Bažnyčiai ir žmonėms. Jei mes kalbame apie Lietuvą, dvasininkas yra vienas iš Ganytojo padėjėjų globojant ortodoksų bažnyčios narių sielas.

Dvasininko kelyje yra daug pagundų. Bet tie, kurie eina teisingu dvasios keliu, palaipsniui pasiekia vis didesnį romumą ir tuo ardo nelabojo pinkles. Palaipsniui jis vis labiau supranta, jog sakramentų teikimo metu veikia ne jis, o Pats Dievas. Kuriam, aukodamas Dieviškąją Liturgiją, dvasininkas save atiduoda. Jis vis labiau suvokia, jog savo nuodėmėmis jis greičiau trukdo deramai aukoti Šventąją Liturgiją ir nuoširdžiai melstis.

Dvasininkas, einantis maldos keliu, stengiasi atsikratyti visko, kas jam trukdo. Jis sąmoningai pasirenka atidaus požiūrio į save, paklusimo šventajai hierarchijai kelią, kiek tai įmanoma, yra nusižeminęs, atsisako savo valios ir vykdo Dievo valią. Dėl to, Dievui padedant, jis dvasiškai tobulėja.

Toks ganytojas, turėdamas savąją dvasinio gyvenimo ir maldos patirtį, gali ja pasidalinti su žmonėmis, kurie ateina atlikti išpažinties ir kreipiasi dvasinio patarimo. Šiuo atveju, savo nuomonę toks ganytojas reiškia atsargiai, stengiasi savo pamąstymais apie žmogų išvengti egocentriškumo, egoizmo, prisimindamas, kad nėra nė vieno tobulo žmogaus, o ir jis pats - ne išimtis. Savo patarimuose jis stengiasi pasikliauti ne savo nuomone, o Bažnyčios Šventųjų Tėvų nuomone ir tuo, kaip jie aiškina Šventąjį Raštą.

 

Bažnyčia – ne korporacija

Deja, dvasininkų aplinkoje būna ir visai kitokių dalykų. Žmogus, pasirinkęs šį kelią, kartais supranta savo tarnystę ne kaip tarnystę, kuri reikalauja dvasinių pastangų visų pirma iš jo paties, o kaip paprastą pasaulietišką darbą. Tokiu atveju į Bažnyčią ir į santykius su vyskupu, tikinčiaisiais ir kitais Dievo tarnais, jis gali perkelti visiškai pasaulietines sąvokas ir taisykles.

Jis suvokia savo vietos Bažnyčią kaip organizaciją, kurią lengvai galima pakeisti į kitą, šiuolaikiškesnę, sėkmingą arba teisingai politiškai orientuotą. Bažnyčios vadovas jam atrodo panašus į korporacijos direktorių, vyskupas – į vietos filialo direktorių, o kiti dvasininkai – panašūs į konkurentus, kovoje dėl dvasinių paslaugų naudotojų dėmesio, o kartais ir dėl jų piniginės.

Prieštaravimas vyresnybės nuomonei šiuo atveju bus suvokiamas kaip madingas ar net žavus dalykas – lyg tam tikras saviraiškos ir išsiskyrimo iš bebalsės aplinkos būdas. Savo nuomonės išsakymas reikalui esant, ar be reikalo,  taps būtinybe, kuria, be abejo, reikia pasidalinti su visu pasauliu. Tikintieji bažnyčioje jam bus žmonės, kuriuos būtinai reikia supažindinti su dabartine situacija ir kuriems gyvybiškai svarbu nurodyti teisingą politinę orientaciją, o svarbiausia – visais įmanomais būdais patraukti į save.

Dvasininko priesaika šiuo atveju pamirštama, o kartais ir šiurkščiai sulaužoma. Vyresnių dvasininkų bandymai priminti ją ir būtinumą paklusti, tampa mažų mažiausiai nesuprantami, o kartais net suerzina, atrodo kaip laisvės ribojimas ir vertimas tylėti

Toks žmogus labai kritiškai žiūri į viską, kas jį supa.  Savo problemų priežastis jis įžvelgia ne savyje, o visuose aplinkiniuose. Todėl mano, kad norint jas sėkmingai išspręsti, būtina pasikeisti ne pačiam, o visiems aplinkui pagal jo paties vienintelį teisingą scenarijų.

Pražūtingas pasekmes, kurias gali sukelti jo veiksmai, jis laiko būtinybe ir mano, kad jos turi būti priimamos be jokių išlygų. Toks žmogus, visiškai įsitikinęs savo teisumu ir laikydamas save ekspertu visais klausimais, iš tikrųjų yra pasipūtėlis, ir apie save yra susidaręs neadekvačią nuomonę.

Raginimai prisipažinti klydus ir pasitaisyti jam atrodo panašūs į bandymus manipuliuoti, valdyti ir primesti jam kaltės jausmą, pokalbiai apie dvasingumą – valdžios argumentų trūkumą. To žmogaus nuomone,  diskutuojant tokiais klausimais, juos turėtų spręsti ne vadovai. Aukštesnes pareigas užimančių asmenų autoritetas apskritai nepripažįstamas, nes norima patenkinti savimeilę, o savo neteisumo pripažinimas suvokiamas kaip pralaimėjimas ar savo asmeninės idėjos, vardan kurios daug kas buvo pastatyta ant kortos, išdavystė.

 

Šio pasaulio dvasia

Kyla klausimas, kokia gali būti išeitis iš situacijos, susiklosčiusios dvasininkams, įvykdžiusiems skaldymo veiksmus? Ar dvasininkai gali susitaikyti su savo valdančiuoju Ganytoju ir kitais Lietuvos Ortodoksų vyskupais, broliais dvasininkais ir Lietuvos stačiatikiais?   
Jo Eminencija Vilniaus ir Lietuvos metropolitas Inokentijus paragino minėtus dvasininkus pagalvoti ir atgailauti. Tačiau akivaizdu, kad jų veiksmai yra tam tikras rezultatas jų dvasinio kelio, iš kurio pasukti atgal nėra paprasta.
 
Bažnyčios nepriklausomybės siekis, atsiskyrimas nuo autokefalinės Rusios Ortodoksų Bažnyčios ir perėjimas į Konstantinopolio patriarchatą nėra skilimo pagrindas, o greičiau svertai, siekiant manipuliuoti žmonėmis ir visuomenės nuomone. Šie ketinimai, yra konceptualus pagrindas, bet  ne pačios bažnyčios sumaišties, o vienybės ardytojų nuomone, Lietuvos Ortodoksų Bažnyčios egzistavimo sąlyga, toje visuomeninėje politinėje sistemoje, į kurią jie bando įsikomponuoti.
 
Šio pasaulio dvasia – štai šios sumaišties dvasinės pasaulėžiūros pagrindas. Ir šią dvasią, su visais vietinės specifikos niuansais vienybės ardytojai bando perkelti į bažnyčios gyvenimą, kurdami jį pagal šio pasaulio šablonus.