Виленско-литовская епархия

Už priesaikos sulaužymą ir kanoninius nusižengimus suspenduoti penki Lietuvos Ortodoksų Bažnyčios kunigai

Lietuvos Ortodoksų Bažnyčios vadovas Metropolitas Inokentijus už kunigo priesaikos sulaužymą ir paniekinimą bei kitus kanonams prieštaraujančius bei Bažnyčios skaldymo veiksmus penkiems atsargoje esantiems dvasininkams uždraudė eiti kunigo pareigas.

Šių metų gegužės 10 d. Metropolitas Inokentijus savo dekretu kunigams, kurie iki šiol  buvo buvo atsargoje, Vitalijui Mockui, Vladimirui Seliavko, Georgijui Ananjevui, Vitaliui Dauparui ir  Gintarui Sungailai sustabdė kunigystės veiklą, ir atėmė teisę dėvėti bažnytinius drabužius bei kryžių. Jie yra  įspėjami, jog tęsiant prieštaringą bažnyčioms kanonams ir Bažnyčios skaldymo veiklą, jiems gali būti skirtos kitos bažnytinės nuobaudos. Diakonams Viktorui  Miniotui ir Georgijui Cyburevkinui dar suteikiama laiko apmąstyti savo antikanoninius veiksmus ir atlikti laukiamą atgailą.

Tos pačios dienos ankstesniu sprendimu Metropolitas Inokentijus patenkino asmeninius prašymus išeiti į atsargą ir nuo pareigų atleido kunigą Vitalijų Mockų, kunigą Vladimirą Seliavko ir diakoną Georgijų Cyburevkiną.

Visiems jiems buvo suteikta laiko atgailai, taip pat kunigui Vitaliui Dauparui, kunigui Gintarui Sungailai, kunigui Georgijui Ananjevui ir diakonui Viktorui Miniotui, kurie jau anksčiau buvo paskirti į atsargą.  „Deja, jie nepasinaudojo šia galimybe“, – pažymėjo Metropolitas Inokentijus, ir pridūrė, kad „blogiausias dalykas, kurį jie padarė - yra priesaikos sulaužymas“.

Pasak bažnyčios vadovo, įšventinami į dvasininko luomą, kandidatai duoda priesaiką, kurioje sakoma: „... Pažadu ir prisiekiu Visagalio Dievo ir Jo Šventojo Kryžiaus ir Evangelijos akivaizdoje“, taip pat jis sako:  „visais įmanomais būdais stengsiuosi savo tarnystę atlikti pagal Dievo žodį, Bažnyčios taisykles ir vadovybės nurodymus“. Kandidatas prisiekia „apsaugoti tas mano globai patikėtas sielas nuo visų erezijų ir susiskaldymų“, taip pat prisiekia, kad «be savo vyskupo palaiminimo, tarnybos vietos, kur būsiu paskirtas, valios, neišvykti ir neišvykti ir savarankiškai niekur nepereiti». Jis taip pat prisiekia, kad „kiekviename savo tarnystės darbe galvosiu ne apie savo garbę, interesus ar naudą, o Dievo šlovę, Rusijos Šventosios Ortodoksų Bažnyčios gerbūvį ir savo artimo išganymą“. „Baigdamas priesaiką, bučiuoju Šventąją Evangeliją ir savo Gelbėtojo Kryžių“, – sako kandidatas į Вažnyčios tarnus.

„Padarę tokį baisų kanoninį nusižengimą, minėti dvasininkai pasitraukė iš savo Ganytojo pavaldumo, o vėliau sekė ir kiti jų nekanoniniai poelgiai, padidinę jų sunkią nuodėmę prieš Dievą ir Šventąją Bažnyčią. Pažeidę kanonines ir procedūrines normas, jie pasuko bažnyčios skaldymo keliu, vykdė įžeidžiančius ir šmeižikiškus išpuolius prieš Šventąją Rusios Ortodoksų Bažnyčią, prieš Lietuvos Ortodoksų Bažnyčią, jos vadovus; klaidino valstybės valdžios atstovus ir visuomenines organizacijas, dangstydamiesi prieškarine retorika“, – sakė Metropolitas Inokentijus.

Prieš Bažnyčią nukreipti atskilėlių veiksmai sudrumstė taiką tikinčiųjų ortodoksų tarpe, įnešė pagundų į dvasiškai nepatyrusių parapijiečių gretas, ir taip pagilino bažnytinį skilimą. Atskilėliai sėjo neramumų sėklas Lietuvos visuomenėje, drumstė krikščioniškosios aplinkos ramybę, taip pat sukėlė grėsmę nacionaliniam saugumui ir stabilumui šalyje.  

,,Labai svarbu tai,– sakė Metropolitas Inokentijus, – jog jauno kunigo Gintaro Sungailos veikla žiniasklaidoje - itin žalinga, provokuojanti ir skaldanti. Jo vadinamosios teologinės pažiūros dažnai būna paviršutiniškos, o teiginiai turi aiškų tikslą – diskredituoti Maskvos patriarchato Rusios Ortodoksų Bažnyčią, jos dvasininkiją ir Lietuvos žmones; iškreipti tikrąją to, kas vyksta, prasmę. Tuo pat metu būtent Maskvos patriarchate šiam kunigui buvo suteikti ortodoksų kunigo šventimai“, – priminė Ganytojas.

Atsižvelgdamas į visą tai, Vilniaus ir Lietuvos Metropolitas Inokentijus nusprendė perduoti kunigo Gintaro Sungailos bylą nagrinėti Bažnyčios teismui, dėl kunigystės rango panaikinimo.

Pasak Metropolito Inokentijaus, jo paminėti broliai dvasininkai, nors ir buvo prašomi, mūsų dideliam apgailestavimui, nesustojo ir neatgailavo dėl savo padarytų kanoninių nusižengimų, ir Ganytojiška pareiga verčia imtis atitinkamų priemonių. Metropolitas pridūrė, kad durys atgailai minėtiems dvasininkams visada atviros.