Teneužgęsta mumyse uolumas siekiant sielos išganymo

Vilniaus ir Lietuvos metropolito Inokentijaus straipsnis, publikuotas pirmame laikraščio „Stačiatikių Lietuva“ numeryje.

Vilniaus ir Lietuvos metropolitas Inokentijus

Brangūs broliai ir seserys! Rugsėjo 14, o pagal senąjį stilių – rugsėjo 1 diena - tai naujų liturginių metų pradžia. 

Nauji liturginiai metai yra 12 didžiųjų švenčių ciklo pradžia (12 pagrindinių Bažnyčios švenčių), kurių metu pagrindiniai žmonijos istorijos įvykiai prisimenami mūsų krikščioniškojo tikėjimo požiūriu. Paskutinė besibaigiančių metų šventė – Švč. Dievo Gimdytojos Užmigimo, o pirmoji naujųjų metų šventė – Jos Gimimas. Krikščionis, simboliškai gimdamas kartu su Šventąja Mergele Marija liturginių metų pradžioje, yra pašauktas ateinančius dvylika mėnesių, dovanotus jam Dievo, priimti kaip palankų išganymui metą, skirtą dvasiškais ir kūniškais darbais apsivalyti nuo nuodėmingų aistrų ir siekti įgyti dorybių, taip stengdamasis panašėti į pačią Mergelę Mariją.

Naujieji metai skatina giliai suvokti ir išgyventi Evangelijos vykius. Ši data skatina mus įžengti į naujus metus ir pragyventi juos sąmoningai, žingsnis po žingsnio, koreliuojant su pagrindiniais Evangelijos istorijos etapais, per dvylika didžiųjų metinių švenčių, Didžiąją savaitę ir Šv.Velykas.

Šventieji moko mus, kad kiekvieną savo gyvenimo dieną, kiekvienus gyvenimo metus žmogus turi gyventi kaip paskutinius, už kurių slypi griežtas ir nešališkas Dievo teismas. Todėl ateinančius metus, kaip ir bet kuriuos kitus, reikėtų paskirti dvasinei naudai, labiau rūpinantis savo siela, pirmiausia ieškoti ,,Dievo Karalystės ir Jo teisumo“, tikint Kristaus žodžiais, kad tuomet visa kita bus mums pridėta (Mato 6:33).

Taigi, krikščioniškąja prasme naujieji metai moko mus nepamiršti apie mūsų dvasinį pašaukimą ir atsinaujinimą. O tam mums reikia uoliai vykdyti Viešpaties įsakymus, pradėti gyventi Bažnyčios gyvenimą.

Reikia išmokti reguliariai lankyti sekmadienines pamaldas – šeštadienio vakarą ir sekmadienio rytą. Tai yra mūsų garbinimo centras, jo apogėjus, savaitinių pamaldų viršūnė. Taip pat būtina nepraleisti didžiųjų metinių švenčių - yra dvylika svarbiausių metų švenčių. Būtina reguliariai skaityti Šventąjį Raštą, Šventųjų Tėvų, Šventų žmonių gyvenimus ir kitą dvasinę literatūrą. Ir, žinoma, melstis, ir ne tik cerkvėje, tačiau nuolatos. Dalyvaudami pamaldose visada turime prisiminti Bažnyčios Sakramentų, o ypač išpažinties ir Švč. Komunijos išskirtinę svarbą.

Tačiau krikščionis neturėtų tuo apsiriboti. Reikia akylai stebėti, kas vyksta mūsų širdyse. Kaip galima tai įgyvendinti? Dienos bėgyje turėtume stebėti save: ką darome, ką sakome, kaip mes elgiamės ir palyginti visa tai su tuo, ko mus moko Šventoji Bažnyčia, Evangelija bei Šventieji Tėvai. Tuomet pamatysime, jog dauguma mūsų veiksmų tiesiogiai prieštarauja tam, ko mus moko Viešpats. Tie darbai, mintys, žodžiai, prieštaraujantys Dievo Įstatymui, prieštaraujantys Dievo valiai, ir yra nuodėmė, kuri neleidžia mums susijungti su Dievu ir pakilti į Dangų.

Turime savyje pamatyti nesuskaičiuojamą daugybę nuodėmių. Jeigu to nematome, tai reiškia, kad dar nepradėjome tikros atgailos, ir dvasinis regėjimas mumyse dar neatsivėrė. Turime pamatyti, kad esame ne tik nuodėmingi, bet ir žemai puolę žmonės, kad mumyse dominuoja gyvuliški instinktai, ir kad Dievo atvaizdas mumyse yra labai iškreiptas. Svarbiausia yra suvokti, jog esi dvasiškai sergantis žmogus. Toks dvasinių silpnybių matymas yra tikrojo gyvenimo Kristuje pradžia.

Po to žmogus patenka į kitą savo dvasinės raidos pakopą, kuri yra ilgiausia ir sunkiausia. Šį etapą žmogus panaikina savyje tas nuodėmes, kurias mato, o kai jų nebėra, pradeda matyti vis naujas ir naujas. 

Stebėdami save, savo gyvenimą, savo nuodėmingumo apraiškas, galime nustatyti pagrindines savo dvasines ligas, kurias Šventieji Tėvai vadina aistromis, o išvertus iš slavų kalbos, tai reiškia kančią. Tai nauja būseną: imame nekęsti savo nuodėmių, ir jos suteikia mums kentėjimų. Apaštalas Paulius sako: „ Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu“, nes „manyje gyvenanti nuodėmė“. Ir taip visą savo gyvenimą privalome kovoti su aistromis – tol, kol Dievo malonės dėka visiškai nuo jų apsivalysime. Padarę širdį tyrą, mes, Viešpaties Jėzaus Kristaus žodžiais tariant, išvysime Dievą.

Šventoji Dvasia gyvena tyroje širdyje, taigi ši apvalyta širdis ir nenumaldomas Dievo troškimas ir yra šventumas. Būtent šventumui ir tobulumui mus pašaukė Viešpats. Žmogus tampa viena su Dievu ir, kaip apaštalas Paulius, gali pasakyti: „ Ne aš gyvenu, o gyvena manyje
Kristus “.

Brangūs broliai ir seserys, šiomis mintimis norėjau pasidalyti su jumis, atėjus naujiesiems liturginiams metams. Dėkokime Viešpačiui iš visos širdies už tai, kad Jis dėl mūsų tapo žmogumi, už tai, kad gyveno ir ir toliau gyvena tarp mūsų. Už tai, kad Jis duoda mums Save kaip Maistą ir iš vidaus pripildo kiekvieną iš mūsų, ir mus visus kartu, Savo gyvybę teikiančiu buvimu.

Dėkokime Viešpačiui Jėzui Kristui už tai, jog atmaino mūsų vidinį pasaulį ir visą mus supantį pasaulį, nes Jis veda į išganymą kiekvieną iš mūsų, ir mus visus kartu, o tai yra daugelio išbandymų bei sielvartų kelias, bet kartu - paguodos ir džiaugsmo.