Metropolitas Inokentijus : Dievas mus visus dabar išbando
Lietuvos Stačiatikių Bažnyčios vadovo metropolito Inokentijaus interviu naujam leidiniui – laikraščiui ,,Stačiatikių Lietuva“
- Jūsų Ekscelencija, šie metai buvo sudėtingi: iš pradžių ribojimai dėl koronoviruso, kurie atsiliepė ir Bažnyčios gyvenimui, po to – karas Ukrainoje... Sutemos tirštėja?
- Visa, kas šiandien vyksta pasaulyje, atitinka Dievo valią. Tačiau dėl negandų kalti patys žmonės, nes jau labai daug jų nusigręžė nuo Dievo. Nyksta dora, moralė, rambėja sąžinė. Kartais jos balsas visai nutyla, ir žmogus jo nebegirdi. Susilpnėjus dvasiškai dėl menko nieko lengvai kyla susierzinimas, įsiplieskia pyktis, žmogus pasidaro agresyvus, nebeįstengia ramiai išklausyti kito nuomonės. Tai visą pasaulį apėmusios dvasinės degradacijos vaisiai. Regis, pasaulis priartėjo prie kažkokios lemtingos ribos, ir prasidėjo jo raidos fazė, kuriai būdinga konfliktų, priešpriešos, nedermės, prieštaros, agresyvumo, nesitaikstymo gausa ir intensyvėjimas. O dar – be atodairos siekiama savo tikslo. Nebėra išmintingo susilaikymo, neliko noro ieškoti kompromisų ir sutarimo vardan taikos ir žmonių gerovės. Dėl šių priežasčių ir kyla tie visą pasaulį apėmę pražūtingi reiškiniai.
Tai totalios žmonijos krizės metas. Dievas dabar mus tarsi išbando, bet epidemijomis, karais ir visokeriopais konfliktais baudžia ne Jis, o mes patys į šias nelaimes tarsi į duobes įsmunkame dėl savo dvasinio bejėgiškumo, aklumo ir nuodėmingumo. Viešpats tenori mums padėti suvokti, koks pražūtingas kelias, kuriuo dabar žengiame. O iš istorijos žinome, kad čia tėra viena išeitis: atsiversti, grįžti prie Dievo, atgailauti ir toliau gyventi vadovaujantis Jo įsakais.
- Pastaruoju metu mūsų Bažnyčia buvo nepelnytai puolama. Grupė atskilusių nuo Jos dvasininkų iniciavo tikrą priešišką kampaniją, neslėpdami siekio kurti paralelinę bažnytinę struktūrą, pavaldžią Konstantinopolio Patriarchatui. Kaip visa tai atsiliepė Jūsų širdžiai? Juk kai kurie tų asmenų buvo artimiausi Jūsų pagalbininkai?
- Be abejo, tai labai įskaudino man širdį; dabar – vienas sunkiausių mano gyvenimo periodų. Aš labai kremtuosi dėl šių, jau buvusių, dvasininkų ir meldžiuosi už juos. Man asmeniškai teks už juos atsakyti Dievui. Dar sunku ir todėl, kad du iš jų aš pats įšventinau į kunigus. Iki paskutinės gyvenimo dienos melsiuos už juos visus. Jie pasižymi daugeliu gerų bruožų, bet paaiškėjo, jog dvasiškai jie labai silpni. Tai, kas žemiška ir kūniška, paėmė viršų. Jie galutinai, negrįžtamai išmesti iš dvasininkų luomo.
- Koks vaidmuo visoje šioje istorijoje, Jūsų nuomone, tenka politikams ir apskritai – valdžios žmonėms? Štai premjerė I. Šimonytė parašė laišką Konstantinopolio Patriarchui, o sostinės meras net apkaltino mūsų Bažnyčią kone iniciavus karą Ukrainoje ir neva neteisėtai naudojantis Lietuvos Šventovėmis.
- Aš tegaliu užjausti nūdienos politikus ir melstis už juos. Mes gyvename sunkiais laikais, tačiau toliau bus dar sunkiau. Reikia karštai melstis už esančius valdžioje. Šventajame Rašte yra tokia slėpininga frazė: ,,Nedorybės slėpinys jau veikia“ (2 Tes 2,7). Išties esama kažkokio slėpiningo proceso, kuris aiškiai vyksta istorijos eigoje, ir šis procesas pasibaigs tik kartu su šio pasaulio žūtimi, nes jis nėra amžinas. Daugelis žmonių (aš kalbu apie tuos, kurie priklauso nuodėmės elitui) yra įtraukti į minėtą procesą. Jie net nesuvokia, kas, kokios jėgos yra jiems už nugaros ir kas galiausiai tam elitui vadovauja. Tik giliai tikint į Dievą, į mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, galima suprasti, kas dabar vyksta pasaulyje. Tačiau ne savo protu, o tik dėka to, ką mums atskleidžia Dievas.
- Sudėtingo meto sunkumai gali skatinti ir skatina žmones vienytis. Šį norą rodo pasauliečių bei dvasininkų kreipimasis, kuriuo palaikoma mūsų Bažnyčia ir Jos vadovybė bei daug sykių vykusios religinės procesijos. Vienos jų metu buvo istorinis įvykis: šventieji Vilniaus kankiniai pirmą sykį per daugelį metų paliko savo relikvinę.
- Dvasiniu požiūriu tai buvo itin svarbus aktas. Šventieji paliko savo relikvinę ir priartėjo prie mūsų - ne tik dvasiškai, bet ir fiziškai. Šventieji Vilniaus kankiniai panoro stoti greta mūsų ir kartu su mumis dalyvauti procesijoje, melsdami Dievą pasigailėti ir padėti mums šį sunkų, mėnesius besitęsiantį metą. Aš tai laikau išskirtine Dievo malone. Mums dabar belieka dažniau vaikščioti į šventovę, uoliau melstis, dažniau dalyvauti Švenčiausiuose Bažnyčios Slėpiniuose. Nuolat skaityti Šventąjį Raštą, Šventųjų Tėvų kūrinius. Ir, žinoma, imtis gėrio darbų, o blogio – vengti. O svarbiausia už viską dėkoti Viešpačiui Dievui.
Neišleiskime iš akių svarbiausio žmogaus gyvenimo tikslo – sielos išganymo; galvokime apie amžinybę ir būsimą susitikimą su Viešpačiu Dievu. Nė vienas žmogus to neišvengs.
Maksimas Rogalskis