Виленско-литовская епархия

Pilnas straipsnis, sutrumpinta jo versija publikuota pirmame laikraščio „Stačiatikių Lietuva“ numeryje.

Aleksandr Bendin, istorijos mokslų daktaras

Žmogus, ginantis neteisų dalyką, norėdamas pateisinti savo veiksmus ir apsiginti, neišvengiamai pasitelkia melą ir falsifikavimą. Jis negali elgtis kitaip, nes garbingomis priemonėmis neįmanoma nei pateisinti, nei apginti to, kas neteisu. Tai akivaizdžiai parodo iš kunigų pašalinto Gintaro Jurgio Sungailos straipsnis ,,Konstantinopolio patriarchatas Lietuvoje - nauja Bažnyčia?“.

Svarbiausias šio straipsnio siekinys - pateisinti būtinybę padaryti sunku bažnytinį nusikaltimą: Bažnyčios skaldymą, šį veiksmą bandant teisinti nuorodomis į kanonus bei pavyzdžiais iš Bažnyčios istorijos.

Tačiau, prieš analizuojant minėtą straipsnį, būtina paaiškinti, kodėl tai yra ne koks nors kitas bažnytinis nusikaltimas, o tikrai Bažnyčios skaldymas. Buvęs kunigas Sungaila savo straipsnyje praneša, jog ,,dalis krikščionių ortodoksų dvasininkų ir pasauliečių išreiškė savo valią kreiptis į Jo Šventenybę Visuotinį (Konstantinopolio) Patriarchą Baltramiejų I su prašymu, kad Lietuvoje būtų atvertos Konstantinopolio Patriarchatui pavaldžių parapijų durys“.

Tuo tarpu visos Lietuvos stačiatikių (autorius juos vadina graikiškai - ,,ortodoksais - vert.past.) parapijos priklauso Maskvos Patriarchato teisenai. Vadinasi, minėti asmenys nusprendė nepaklusti teisėtai Rusijos Stačiatikių Bažnyčios hierarchų valdžiai, o tai reiškia, kad jiems taikytina 861 m. Konstantinopolyje ,,Du kartus” vykusio Visuotinio Bažnyčios Susirinkimo priimta 15-ta taisyklė, skelbianti: ,,…Jeigu kuris presbiteris (t.y. kunigas) ar vyskupas, ar metropolitas išdrįs nutraukti ryšius su savo Patriarchu ir, atliekant Dieviškąsias slėpiningąsias apeigas, neminės jo vardo taip, kaip nustatyta, nors Patriarchas nebuvo svarstomas Visuotiniame Susirinkime ir nebuvo pasmerktas, Patriarcho vardo neminintis asmuo skaldo Bažnyčią. Susirinkimas nusprendė, kad toks asmuo negali priklausyti dvasininkų luomui nuo to meto, kai atskleidžiami jo neteisėti veiksmai“. Kanonai nurodo, jog už Bažnyčios skaldymą dvasininkai šalinami iš šio luomo, o pasauliečiai atskiriami nuo Bažnyčios. 

Melas ir falsifikavimas

Akivaizdus neklusnumas ir perėjimas į Konstantinopolio Patriarcho teiseną reiškia, kad šie asmenys Rusijos Bažnyčios kanoninę valdžią Lietuvoje laiko neteisėta, o teisėta laiko Konstantinopolio Bažnyčios hierarchų valdžią. 

Norėdamas įrodyti šį klaidingą teiginį, buvęs kunigas Sungaila savo argumentams išdėstyti pasitelkia paprastutę trinarę schemą, kuri atrodo taip: 

Lietuvos Bažnyčios istorijoje buvusi puiki epocha – laikas, kuomet ji kanoniškai priklausė Konstantinopolio Patriarchatui. Po to imperialistinė Rusija caro, Patriarcho ir Švenčiausiojo Sinodo asmenyje panaikino teisėtą Kijevo metropolijos kanoninį statusą. 

Neteisėta Rusijos Bažnyčios jurisdikcija tuometinėje Lietuvos teritorijoje vietos Stačiatikybei sukėlusi kanoninių problemų ir skatinusi perėjimą į Uniją. Tačiau XX a. Lenkijos ir Baltijos šalių Stačiatikių Bažnyčios, veikusios buvusios Rusijos imperijos teritorijoje, išsprendė savo kanoninės problemas, nes gavo autokefaliją iš Konstantinopolio, ir grįžo į jo jurisdikciją. 

Vadinasi ir Rusijos Bažnyčios Vilniaus ir Lietuvos arkivyskupija, Konstantinopolio Patriarchui Baltramiejui 2018 m. panaikinus 1686 m. Sinodo laišką, atgavo kanoninę teisę grįžti į pavaldumą Konstantinopoliui. Todėl ir Lietuvoje reikia pasinaudoti Patriarcho sprendimu panaikinti 1686 m. laišką. 

Tad, pasitelkus šią schemą, bandoma istoriškai ir kanoniškai pagrįsti Vilniaus ir Lietuvos arkivyskupijos skaldymą ir nutraukti jos kanoninius ryšius su Rusijos Bažnyčia.

Gindamas Bažnyčios skaldymą autorius pirmiausia pasitelkia istorijos duomenis, bet pateikia argumentus, kurie gali įtikinti nebent skaitytojus, nesusipažinusius su Bažnyčios istoriografija. Antai jis praneša, jog ,,Konstantinopolio Patriarchatas suleidęs Lietuvoje gilias šaknis”. Toliau jis rašo apie Konstantinopolio Patriarchato misiją Lietuvoje, apie pirmus šventuosius - etninius lietuvius ir apie Lietuvos metropolijos įkūrimą; ši metropolija kartkartėmis iš Konstantinopolio gaudavo savo metropolitą. Tačiau visi šie istorijos faktai ir įvykiai seniai žinomi, ir stačiatikiams, mylintiems savo Bažnyčią, susipažinusiems su jos istorija, neatskleidžia nieko nauja. Apie tai savo veikaluose rašė tokie žymūs Bažnyčios istorikai kaip metropolitas Makarijus (Bulgakovas), E.E. Golubinskis, A. V. Kartaševas, A. P. Dobroklonskis, P. V. Znamenskis, I. A. Čistovičius ir kt.

Tačiau buvęs kunigas arba neįtaria, jog egzistuoja šie stačiatikių autorių fundamentalūs darbai, arba sąmoningai nutyli faktus, neatitinkančius schemos, į kurią jis nori įsprausti Stačiatikybės Lietuvoje istoriją. Beje, tolesnis straipsnio tekstas ir rodo, kad autorius nesiekė objektyviai aiškinti Bažnyčios istorijos faktų.

Jis kėlė sau kitą tikslą. Pasikliaudams tuo, kad jo skaitytojai neišmano Bažnyčios istorijos, autorius perša jiems tendencingą požiūrį į Lietuvos metropoliją, neva gyvavusią izoliuotai, be sąsajų su procesais, vykusiais senovės Rusios religiniame ir etniniame gyvenime. Todėl straipsnyje nerasite jokių duomenų apie Kijevo metropoliją ir kad čia vyko pasidalijimai į Kijevo ir Lietuvos metropolijas. Nerašoma ir apie priežastis, dėl kurių Lietuvos metropolija buvo įkurta, ir kodėl ją panaikinta. Nėra duomenų ir apie dvasininkų bei pasauliečių etninę sudėtį.

Ryšium su tuo dera pasakyti, jog po Rusios Krikšto (988 m.) didžiulė Senosios Rusios valstybės teritorija, kurioje gyveno Rytų slavų, baltų, finougrų ir tiurkų gentys, įėjo į Konstantinopoliui pavaldžios Kijevo metropolijos sudėtį. Metropolijai paprastai vadovavo metropolitas graikas, kurį skyrė Konstantinopolio Patriarchas ir Sinodas, o jo paskyrimą tvirtino Bizantijos imperatorius. Metropolijos centras buvo Kijevas –senosios Rusios sostinė.

Prieš mongolų invaziją Kijevo metropoliją sudarė 12 – 14 vyskupijų, kurioms vadovavo vyskupai. Tik Didžiojo Novgorodo (liet. Naugardo) vyskupijos vadovas buvo arkivyskupas. Prasidėjus politiniam senosios Rusios valstybės nuosmukiui ir jos susiskaldymui, Kijevo ir Visos Rusios metropolitas buvo Rusios žemių dvasinės ir religinės vienybės ramstis. O suirus šiai valstybei (šį procesą paspartino 1237 – 1241m. vykusi mongolų invazija), į Kijevo metropolijos sudėtį įėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Aukso ordos, o vėliau ir Lenkijos karalystės valdos.

Etninę Lietuvos teritoriją Stačiatikybė pasiekė kartu su ją išpažįstančiais ,,rusėnais“ ir stačiatikiais dvasininkais, nes lietuviai tuomet buvo stabmeldžiai. Svarbus vaidmuo Stačiatikybės plėtrai tenka mišrioms šeimoms, dėl kurių Lietuvos elite daugėjo stačiatikių. Kaip pažymi metropolitas Makarijus ( Bulgakovas), ,,Nuo Mindaugo iki Jogailos didelė dalis Lietuvos kunigaikščių išpažino Stačiatikybę“.

Pirmieji etniniai lietuviai stačiatikiai ir pirmieji išpažinėjai, kuriuos mini straipsnio autorius, - tai vienuolis Vaišvilkas, Šventasis Pskovo kunigaikštis Daumantas – Timotiejus, Šventasis vienuolis Eliziejus Laurušavietis, Šventoji Novgorodo (liet. Naugardo) vienuolė, Lietuvos kunigaikštytė Charitina išpažino Stačiatikybę ir pašlovino ją. 

Nugabenus šventųjų Vilniaus kankinių Antano, Jono ir Eustachijaus relikvijų daleles į Konstantinopolį, Konstantinopolio Patriarchas Filatėjus 1374 m. kanonizavo Vilniaus kankinius. Kanonizavimu rūpinosi Kijevo ir Vladimiro metropolitas Aleksijus. Dera paminėti, kad Konstantinopolio Patriarchas Vilniaus kankiniams suteikė ne visuotinio, o vietinio pagerbimo statusą. Vilniaus kankinius visuotinai pagerbiamiems šventiesiems priskyrė 1549 m. vykęs Rusijos Bažnyčios Susirinkimas.

Vadinasi, straipsnio autoriaus bandymas atskirti Lietuvos metropoliją ir etninius lietuvius šventuosius nuo Rusios ir jos Bažnyčios, pasitelkus nuorodas į graikiškojo Konstantinopolio jurisdikciją, yra dirbtinas ir neįtikinantis. 

Vertinant iš Bažnyčios istorijos pozicijų neįtikina ir vienašalis straipsnio autoriaus teiginys, jog ,, Konstantinopolio Patriarchato epocha“ davusi "Tėvynės didvyrių ortodoksų, gynusių Abiejų Tautų Respubliką" (t. y. Lenkijos karalystę ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę). Norėčiau priminti autoriui ir jo skaitytojams, kad straipsnyje šlovinama herojiška "epocha" Kijevo metropolijai, kitaip sakant, Konstantinopolio Patriarchui pavaldžiai Rusios Vakarų Bažnyčiai atnešė sunkiausių išbandymų, dėl kurių Stačiatikybė ten priartėjo prie išlikimo ribos.
 

Nuostabi epocha?
 

Pirma. Konstantinopolio Patriarcho valdžia Vakarų Rusios Bažnyčiai tiek Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, tiek Žečpospolitoje, buvo nominali, nes patys graikų Patriarchai buvo priklausomi nuo Osmanų imperijos valdovų, išpažįstančių islamą, ir galėjo užimti sostą tik leidus sultonui, gavus jo įsaką ("firmaną"). Be to, kariniai konfliktai tarp Žečpospolitos ir Osmanų imperijos nepaprastai apsunkino kontaktus tarp Kijevo metropolitų ir Konstantinopolio. Kad galėtų susisiekti, minėtiems metropolitams ir Konstantinopolio Patriarchams tekdavo kreiptis į Maskvos carą. 

Antra. Sudarius Krėvės (1385 m.) ir Liublino (1569 m.) unijas Lenkijos karaliai ir Lietuvos Didieji kunigaikščiai, būdami katalikai, savo valdose stiprino Romos katalikų Bažnyčią, kad ji čia viešpatautų, todėl suteikė jai išskirtinių teisių ir privilegijų. Tuo tarpu Vakarų Rusios Bažnyčia tapo juridiškai priklausoma nuo valdovų katalikų. Ją tik pakentė.

Šios sunkios ir žeminančios priklausomybės nuo katalikiškos valstybės rezultatai netruko atsispindėti Bažnyčios gyvenime. Baigiantis XVI a. Vakarų Rusios Bažnyčia patyrė gilią vidinę krizę, akivaizdžiai pasireiškusią hierarchijos išdavyste, dėl kurios 1596 m. ši Bažnyčia suskilo. Sulaužę priesaiką, duotą Konstantinopolio Patriarchui, dauguma Vakarų Rusios hierarchų tapo unitai ir perėjo į Romos jurisdikciją. 

Trečia. Vakarų Rusios Bažnyčios dalis, likusi ištikima Konstantinopoliui, tapo Unitų bažnyčios ir ją remiančios Abiejų Tautų Respublikos (Lenkijos ir Lietuvos) religinio persekiojimo objektu. Kovos su unija ir religiniu nepakantumu epocha - tai tragedijų ir heroizmo metas Vakarų Rusios Bažnyčios istorijoje. Uolus kovotojas su unitų schizma buvo Stačiatikybės gynėjas, Šventasis vienuolis Leontijus (Karpovičius). Amžininko žodžiais, jam "laimingai pavyko pakylėti dėl prakeikto skilimo sumenkusį mūsų Bažnyčios šventumą". 

Tačiau, nepaisant išpažinėjų pastangų, nepaisant tvirto stačiatikių brolijų narių tikėjimo ir Ukrainos kazokų, kovojusių su Lenkija dėl unijos panaikinimo, heroizmo, Vakarų Rusios Bažnyčios padėtis tebeblogėjo. Nutraukti tolydžio stiprėjantį unitų spaudimą nepadėjo ir tai, kad 1632 m. Lenkijos karalius Vladislovas IV, siekdamas politinių tikslų, legalizavo Vakarų Rusios Bažnyčios hierarchiją. 

Vienintelė jėga, kuri tada galėjo išgelbėti Vakarų Rusios Bažnyčią – neleisti, kad ją galutinai pasiglemžtų unitai ir Romos katalikai, buvo rusų caras ir Maskvos Patriarchas. Štai istorijos faktai, kurie realiai vyko herojiškos "Konstantinopolio Patriarchato epochos" metą. Tik heroizmas reiškėsi ne politikoje, o Stačiatikių Bažnyčioje.

Itin sunki stačiatikių būklė buvo "dešiniakrantėje" Ukrainoje, kuri po rusų - lenkų karo ir 1667 m. Andrusavo paliaubų liko Žečpospolitai ( "Andrusovo" kaimas; dabar ši vietovė yra Smolensko srityje. - vert. past.). Tačiau, nepaisant tolesnių didelių politinių ir religinių sunkumų, Konstantinopolio Patriarchui pavaldi Kijevo metropolija buvo apsaugota nuo neišvengiamo susiliejimo su unitais ir Romos katalikais. Moksliškai pagrįstas atsakymas į klausimą, kodėl ir kaip tai įvyko, mums žinomas iš Bažnyčios istorikų veikalų – tiek buvusių iki revoliucijos, tiek šiuolaikinių.

Tuo tarpu atsakymu, kurį į šį klausimą pateikia buvęs kunigas Sungaila, siekiama jau minėto tikslo – pateisinti Lietuvos Stačiatikių Arkivyskupijos skėlimą. Štai ką apie tai rašo straipsnio autorius: ,,Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemės priklausė Kijevo metropolijai, kuri buvo pavaldi Konstantinopolio Patriarchui. Kai Maskvos valstybė užėmė dalį tų žemių, ji pareikalavo Konstantinopolio Patriarchato perduoti valdžią Kijevo Metropolijai. Nors Maskva papirkinėjo Konstantinopolio hierarchus ir darė jiems spaudimą, Maskvos Patriarchato jurisdikcija Kijevo metropolijos atžvilgiu buvo deleguota tik dalinai ir laikinai. Visa tai yra ištyrę istorikai“.

Buvęs kunigas Sungaila kaip mokslinį įrodymą šiai savo tezei pagrįsti mini istorikės V. G. Čencovos darbą. Pirmiausia, dera atkreipti dėmesį į tai, kad teiginį, jog jurisdikcija buvo perduota tik ,,dalinai ir laikinai“ 2019 m. pasitelkė Konstantinopolio Patriarchas Baltramiejus, įteikdamas tomosą (dekretą) atskilusiai Ukrainos Stačiatikių Bažnyčiai. Dar paminėsime, kad neteisėtas Konstantinopolio įsiveržimas į Rusijos Stačiatikių Bažnyčios Ukrainoje kanoninę teritoriją ir atskalūniška autokefalinė Ukrainos Stačiatikių Bažnyčia atsirado visai ne dėl kanoninių, o dėl politinių priežasčių.

Bet mūsų nagrinėjami istorijos ir kanonų dalykai priklauso mokslo sričiai, o čia dažnai kyla diskusijos. Kas teisus mokslinėje diskusijoje, rodo argumentai, kuriais grindžiami skelbiami teiginiai ir hipotezės. Pirmenybė teikiama svariems, įtikinamiems argumentams. Tuo tarpu straipsnio autorius, kaip sakyta, siekia visai kito tikslo. Jis pasirenka svetimus argumentus, ir pateikia juos taip, kad įtikintų neišmanantį skaitytoją, jog Patriarcho Baltramiejaus paskelbtos pretenzijos į buvusios Kijevo metropolijos kanoninę teritoriją yra teisėtos, vertinant jas ne tik kanonų, bet ir Bažnyčios istorijos požiūriu. 

Galima pritarti tik vienam autoriaus teiginiui: ,,Kijevo metropolijos sujungimą su Maskvos Patriarchatu gerai ištyrę istorikai“. Šį faktą patvirtina dokumentų rinkinys ,,1676 – 1686 m. Kijevo metropolijos susivienijimas su Rusų Stačiatikių Bažnyčia. Tyrinėjimai ir dokumentai.“ Bendra redakcija - Volokalamo metropolito llariono. Šį rinkinį 2019 m. paskelbė Mokslinis Bažnyčios centras ,,Stačiatikių enciklopedija“. 

Šio rinkinio įvadinėje dalyje pateikiamos pagrindinės išvados, kurias tyrėjai padarė išnagrinėję atskleistus ir jau ištirtus dokumentus: Kijevo metropolijos perėjimas iš Konstantinopolio Stačiatikių Bažnyčios į Maskvos Patriarchato jurisdikciją suvienijo Rusios metropoliją, perskirtą XV a., ir padėjo išgelbėti Ukrainos Stačiatikybę nuo sunaikinimo Žečpospolitos teritorijoje. Kijevo metropolijos perėjimas į Maskvos Patriarchato jurisdikciją vyko Ukrainos dvasininkijos, kazokų, šlėktų ir etmono I. Samoilovičiaus iniciatyva. 

Dokumentų analizė nesuteikia pagrindo teigti, kad 1686 m. Konstantinopolio Sinodo raštuose skelbiama, jog Kijevo metropolija Maskvos Patriarchų jurisdikcijai perduodama laikinai, išsaugojant Konstantinopolio Patriarchų jurisdikciją. Ryšium su tuo tyrėjai daro pagrįstą išvadą, kad 1686 m. Konstantinopolio Patriarcho tomosas neribojo Maskvos Patriarchato jurisdikcijos nei laiko, nei įgaliojimų srityse. Vadinasi, Kijevo metropolija teisėtai, vadovaujantis kanonais, perėjo į nuolatinę Maskvos Patriarchato jurisdikciją. 

Tačiau straipsnio autorius, vadovaudamasis Bažnyčios skaldymą teisinančia logika, savo skaitytojams nepraneša nei apie minėto dokumentų rinkinio pasirodymą, nei apie tyrėjų padarytas išvadas. Nesako ir to, kad istorikė V. G. Čencova, kurios darbu remiasi straipsnio autorius, pabandė užginčyti tyrinėtojų ir rinkinio sudarytojų išvadas, bet kilusioje mokslinėje diskusijoje Čensovos mintys sulaukė dalykiškos, išsamios kritikos, paliudijusios, kad jos oponentų išvados yra įtikinančios ir moksliškai pagrįstos. 

Savo ruožtu, dera pasakyti, kad rinkinio ,,1676 - 1686 m. Kijevo metropolijos susivienijimas su Rusų Stačiatikių Bažnyčia“, sudarytojų ir tyrinėtojų padarytos istorinio kanoninio pobūdžio išvados yra teisingos ne tik mokslo požiūriu - jas patvirtina ir Bažnyčių bendravimo patirtis, sukaupta amžių bėgyje. Po 1686 m. iki XX a. trečio dešimtmečio pradžios Konstantinopolio Patriarchai Kijevo metropolijos kanoninės teritorijos pavaldumo Rusijos Bažnyčios jurisdikcijai sąlygų nepažeidinėjo.

 

Absurdiški kaltinimai

 

Ryšium su tuo laikome visiškai dėsninga tai, kad bandymai pagrįsti 1686 m. tomoso atšaukimą, pasitelkus istorinius ir kanoninius dokumentus, buvo nesėkmingi. Rusijos Bažnyčios jurisdikcija buvusios Kijevo metropolijos kanoninės teritorijos atžvilgiu lieka teisėta ir nekintama, o Konstantinopolio Patriarcho 2019 m. sprendimas neturi juridinės galios. Vadinasi, Vilniaus ir Lietuvos arkivyskupija pagrįstai išlaiko kanoninius ryšius su Maskvos Patriarchatu.
 Mūsų nagrinėjamo straipsnio autorius, bandydamas legitimuoti skėlimą, pasitelkia Patriarcho Baltramiejaus sprendimą, priimtą vadovaujantis tik politiniais sumetimais. 

Nenukrypdamas nuo pradžioje minėtos trinarės straipsnio schemos, autorius perša skaitytojams apgaulingą mintį, kad dėl neva neteisėtos Rusijos Bažnyčios teisenos istorinėse Lietuvos žemėse Stačiatikybė patyrusi sunkių padarinių. Tačiau autorius čia susiduria su rimta problema, nes tarp ydingos skaldymo logikos ir realių įvykių bei procesų Rusijos Bažnyčioje iškyla visiška nedermė. Norėdamas apginti savo pažeidžiamą poziciją autorius griebiasi absurdiškų dalykų: dėl visų Vakarų Rusios stačiatikių negandų ir bėdų, patirtų dėl unitų ir Romos katalikų veiksmų, jis kaltina Rusijos Bažnyčią, Rusijos monarchus, neva ,,išvariusius“ iš Lietuvos Konstantinopolio Patriarchatą. 

Pavyzdžiui, tai, kad Unitų bažnyčia sėkmingai ,,sudorojo“ Vakarų Rusios Stačiatikybę, aiškina tuo, kad Žečpospolitos stačiatikiai nenorėjo pereiti į Rusijos Bažnyčios teiseną. Pasirodo, Švenčiausiasis Sinodas kaltas tuo, kad vykdė 1686 m. priimtą Konstantinopolio sprendimą, o tai, savo ruožtu, vertę stačiatikius Lietuvoje pereiti į Uniją.

Konstantinopolio Patriarchui Švenčiausias Sinodas esą kanoniškai prasikaltęs ir tuo, kad panaikino 1596 m. Brastos ( Bresto) uniją. 1839 m. suvienydamas Vakarų unitus rusus su Stačiatikybe, Švenčiausiasis Sinodas, pasirodo, pasielgęs nekanoniškai, nes prieš tai ,,nepasitarė“ su Konstantinopolio Patriarchu. Ir šis iš piršto laužtas prasižengimas duoda autoriui pagrindą nepripažinti, jog Vilniaus ir Lietuvos vyskupiją Sinodas įkūrė teisėtai, vadovaudamasis kanonais.

O ypač Rusijos Bažnyčia ir Rusijos monarchai nusikalto tuo, tad po 1830 ir 1863 m. lenkų sukilimų ,,kaip bausmė (!) pradėtos statyti naujos cerkvės, todėl daugelis plačiosios Lietuvos cerkvių pastatytos būtent tais metais“. Tarp aukščiau pateiktų akivaizdžiai absurdiškų kaltinimų pastarasis pranoksta visas įmanomas absurdiškumo ir sukto nelabumo ribas. 

Net negali patikėti, kad tai rašo buvęs stačiatikių kunigas, kuris tikrai turėtų žinoti, kad senovinės Vilniaus šventovės - Paraskevės (Piatnitskaja) cerkvė, Šv. Nikolajaus cerkvė ir Skaisčiausiosios Katedra ( Prečystenskij sobor) ,,Konstantinopolio Patriarchato epochos“ metą, patekusios į unitų rankas, buvo praktiškai sunaikintos ir atrodė apgailėtinai. Turėtų žinoti, atminti ir jausti milžinišką dėkingumą uoliam Stačiatikybės puoselėtojui, metropolitui Josifui (Semaškai) bei kitiems stačiatikiams, kurių aukos, plaukusios iš visos Rusijos, padėjo atstatyti minėtas griuvenas, kad į jos vėl taptų dailios, puošnios šventovės. Jau nekalbant apie tai, kad po 1863 m. Lietuvoje buvo pastatyta dešimtys šventovių, kuriomis iki šiol palaimingai naudojasi Vilniaus ir Lietuvos arkivyskupijos dvasininkai bei pasauliečiai. Dar galima straipsnio autoriui pasufleruoti, kad jis pamiršo paminėti stačiatikių vienuolynus, kurių steigimu, ko gero, taip pat ,,nubaudė“ Lietuvą. Pavyzdžiui, galima jam priminti Vilniaus Marijos Magdalietės vienuolyną, įkurtą 1864 metais. 

Tačiau tęskime buvusio kunigo G. Sungailos straipsnio kritinę analizę. Paklauskime mums aktualiausio dalyko. Kaip Kijevo metropolijos patekimas į Rusijos Bažnyčios jurisdikciją atsiliepė Stačiatikybės gyvavimui Žečpospolitoje, Rusijos imperijoje bei pačioje Lietuvoje? 

Nuo to meto prasidėjo ilgas ir sudėtingas procesas, kurio eigoje Stačiatikybė atgavo pozicijas, prarastas dėl ilgalaikio katalikybės dominavimo. Vakarų Rusios unitai grįžo į Rusijos Bažnyčią vadovaujantis Stačiatikių Bažnyčios kanonais ir teisės normomis. Tam, kad kanoninėje Rusijos Bažnyčios teritorijoje unitai grįžtų į Stačiatikybę nereikėjo jokių ,,konsultacijų“ su Konstantinopolio Patriarchatu. Štai Polocko Susirinkimo rezultatai: su Rusijos Stačiatikių Bažnyčia susivienijo 3 vyskupai, daugiau nei 1700 dvasininkų, daugiau nei 200 vienuolių, 1227 parapijos ir 1600000 pasauliečių; iš šio skaičiaus Lietuvos vyskupijai tenka 986249 žmonės, o Baltarusijos - 613751 (Polocke vyko abiejų unitų vyskupijų atstovų susirinkimas. - vert. past.)

1840 – 1841 m. Baltarusijos ir Lietuvos gubernijose buvo peržiūrėtos vyskupijų ribos, perkelti hierarchai, įšventinti nauji vyskupai; prie stačiatikių prisijungė ir sentikių, o parapijas priskirta toms vyskupijoms, kurių teritorijoje jos faktiškai buvo. Vykstant hierarchijos ir Bažnyčios administravimo pertvarkai, suvienyta Lietuvos vyskupija, kurią praktiškai sudarė vien buvę unitai, toliau gyvavo Vilniaus ir Gardino ( Grodno) gubernijų, o vėliau ir Kauno gubernijos ribose, ir buvo vadinama ,,Lietuvos ir Vilniaus“ vyskupija. Jai vadovavo arkivyskupas Josifas (Semaško). 

Šie istorijos faktai taip pat gerai žinomi. Jie iškalbingai liudija, jog Kijevo metropolija, iki 1686 m. buvusi Konstantinopolio jurisdikcijoje, perėjusi į Rusijos Bažnyčios jurisdikciją, o vėliau įėjusi į Rusijos imperijos sudėtį, gavo teisėtą hierarchiją, atkūrė Bažnyčios gyvavimo pilnatvę (Sinodus, vyskupijų valdybą, bažnytinę administracinę struktūrą, dvasinį švietimą). Be to, valstybė ją ėmė saugoti nuo pašalinio prozelitizmo bei vidaus skilimų. Jokia apeliacija į nederamą, neteisėtą Konstantinopolio Patriarcho sprendimą čia nepadės.

Reikėtų sąžiningai pripažinti, kad ,,Konstantinopolio Patriarchato epocha“ Lietuvos Stačiatikybei pasibaigė 1686 m. Ją pakeitusi nauja Maskvos Patriarchato ir Švenčiausiojo Sinodo teisenos epocha - tai kanoniškos Vilniaus ir Lietuvos vyskupijos kūrimo metas, nulėmęs jos dabartinio gyvavimo teisines, medžiagines ir dvasines sąlygas.

Dar vienas argumentas, kuriuo autorius siekė įteisinti Bažnyčios skėlimą Vilniaus ir Lietuvos vyskupijoje – tai, kas kanoninėje Rusijos Bažnyčios teritorijoje vyko žlugus Rusijos imperijai. Be kita ko, straipsnio autorius mini, kad Konstantinopolio Patriarchas Grigalius VII ( rus. Grigorij) 1924 m. suteikė Lenkijos Stačiatikių Bažnyčiai autokefaliją. Ir vėl kartoja jau mums žinomus įrodymus, susijusius su kanonais, kuriuos tada pasitelkė Patriarchas : jis teigė, jog Lietuvos ir Lenkijos stačiatikių metropolijų atskyrimas nuo jo sosto ir jų priskyrimas Šventajai Maskvos Bažnyčiai vyko pažeidžiant kanonų teisę. 

Švenčiausiajam Patriarchui Tichonui ir kitiems Rusijos Bažnyčios religiniams vadovams nebuvo jokio kanoninio pagrindo pripažinti Konstantinopolio Patriarcho sprendimo juridinę galią. Švenčiausiasis Patriarchas Tichonas griežtai pasmerkė savavališką Lenkijos Stačiatikių Bažnyčios atsiskyrimą. 1948 m. birželio mėnesį delegacija, vadovaujama Bialystoko (Balstogės) ir Bielsko arkivyskupo Timofėjo (liet. Timotiejaus), kreipėsi į Rusijos Bažnyčią, prašydama sukurti Lenkijos teritorijoje autokefalinę Stačiatikių Bažnyčią. 1948 m. birželio 22 d. buvo pasirašytas Aktas, skelbiantis, jog Lenkijos Stačiatikių Bažnyčia susivienija su Rusijos Stačiatikių Bažnyčia, ir ši dovanoja Lenkijos Stačiatikių Bažnyčiai autokefaliją. 

Šiuolaikiniai Lenkijos Stačiatikių Bažnyčios istorijos tyrimai rodo, kad tikroji priežastis, dėl kurios Konstantinopolis 1924 m. jai suteikė autokefalijos tomosą, tokia - graikų hierarchams reikėjo finansų, o lenkų vyriausybei rūpėjo politiniai motyvai. Tad Patriarcho teiginiai, kad ,,buvo pažeista kanonų teisė“, tebuvo širma, slepianti ganėtinai žemiškus abiejų susitarusių pusių interesus.

Taip pat neteisėtai Konstantinopolis suteikė autokefaliją Estijos Stačiatikių Bažnyčiai (1923 m.) ir autonomiją Latvijos Stačiatikių Bažnyčiai Konstantinopolio Patriarchato sudėtyje (1936 m.) 

Baigdamas aptariamą straipsnį autorius klastingai tikina skaitytojus, jog ,,Bažnyčios kanonai nesikeitė“, nes ,,faktinę Konstantinopolio Patriarchato valdžią Lietuvoje nutraukė tik bažnytinė unija ir carinės valdžios veiksmai.“ Tačiau akivaizdu, kad autokefalijos ir autonomijos suteikimas Lenkijos, Estijos ir Latvijos Stačiatikių Bažnyčioms paneigia autoriaus teiginį. Tikroji minėtų Bažnyčių atsiskyrimo nuo Rusijos Bažnyčios priežastis - politika, o ne religija.

Ir kuomet dabar buvęs Rusijos Bažnyčios kunigas G. Sungaila. reiškia nepasitenkinimą dėl to, kad Vilniaus ir Lietuvos arkivyskupijos parapijose vyrauja rusakalbiai, jis pamiršta Rašto žodžius, jog Kristuje ,,nebėra nei žydo, nei graiko“ ( Gal 3, 28). ir kad Rusijos Bažnyčia – ne tautinė, o ,,teritorinė“ (rus. "pomestnaja). Tokioje Bažnyčioje nėra ir negali būti nacionalizmo, kuris yra idėjinis religinio separatizmo ir Bažnyčios skaldymo ramstis.

Buvęs kunigas Sungaila kalba apie ištikimybę kanonams ir kartu pats sau prieštarauja, kuomet ištikimybės Rusijos Bažnyčiai Motinai priesaikos sulaužymą teisina išimtinai politiniais motyvais. Dera priminti, kad Bažnyčia tarnauja Kristui, o ne politiniams interesams.

Tegul naujus gundytojus skaldyti rūsčiai įspėja šventojo kankinio Irenėjo Lijoniečio žodžiai: ,, Kristus nuspręs, kaip pasielgti su skaldytojais, nemylinčiais Dievo ir labiau besirūpinančiais savo nauda nei Bažnyčios vienybe, dėl menkų ir atsitiktinių priežasčių kapojančiais ir draskančiais didį ir Šlovingą Kristaus Kūną“.

Autorius Aleksandr Bendin, Istorijos mokslų daktaras, Baltarusijos valstybinio universiteto, Teologijos instituto, Teologijos katedros profesorius.

Библиографические ссылки

Никодим (Милаш), епископ. Православное церковное право. – СПб., 1897. – С. 510.
Карташев А.В. Очерки по истории Русской церкви. – Т. I. – М., 1991. 
Макарий (Булгаков) митр. История Русской Церкви. Книга третья. – М., 1995. – С. 82. 
Васильев В. История канонизации русских святых. – М., 1893. – С. 185-186. 
Апанович К.О. Киевская митрополия и восточные патриархи после Брестской унии (1596 -1632 гг.). – Минск, 2019.
Зноско К. прот. Исторический очерк церковной унии. – М., 1993. – С. 106-136. 
Левшун Л.В., Пидгайко В.Г. Леонтий (Карпович) // Православная энциклопедия. – М., Т. XL. – С. 505-508.   
Шавельский Г. прот. Последнее воссоединение с православной церковью униатов Белорусской епархии (1833-1839 гг.) – СПб., 1910; Романчук А. прот. Митрополит Иосиф (Семашко): Очерк жизни и церковно-общественной деятельности. 2-е изд. – Москва-Минск, 2018.
Ченцова В. Г. Киевская митрополия между Константинополем и Москвой 1686. Посольство подьячего Никиты Алексеева (1685–1686 гг.). Киев, 2020.
Воссоединение Киевской митрополии с Русской православной церковью. 1676-1686 гг. Исследования и документы / Под общей редакцией митрополита Волоколамского Илариона. – М., 2019.
Вестник церковной истории. – 2021. – № 1/2 (61/62). – С. 249-363. 
Смолич И.К. История Русской церкви. 1700-1917. Часть первая. – М., 1996.
Чибисова А.А. Автокефалия «под ключ»: некоторые факты из истории Польской Церкви в 1924 г. // Вестник ПСТГУ. Серия II: История. История Русской Православной Церкви. 2018. – Вып. 81. –  С. 64–80.
Ириней Лионский, священномученик. Против ересей. Доказательство апостольской проповеди. – СПб., 2008. – С. 415-416.”.