Klausimai kunigui
Į parapijiečių klausimus atsako Šventosios Dvasios vienuolyno katedros kunigas Olegas Šliachtenko.
Viešpats mums liepė ,,savo veido prakaitu‘‘ valgyti duoną (Pr 3,19), o aš dirbu be įtampos, gana lengvai ir atlygis pakankamai geras. Laiką leidžiu savo malonumui, vertinu komfortą, geros kokybės daiktus. Bet kartkartėmis jaučiu sąžinės priekaištus: ar Dievas manęs nepasmerks už tokį požiūrį į gyvenimą?
Anatolijus
Gerbiamasis Anatolijau, žodžiais apie ,,veido prakaitą“ ir ,,duoną“ kalbama ne tik apie kūną sotinantį maistą. Tai ir ,,Gyvybės Duona“ (Jn 6,48), kurios gauname iš Viešpaties per Eucharistiją, priimdami Jo Kūną ir Kraują. Ši Duona savo ,,veido prakaitu“ pelnoma ugdantis dvasiškai: kovojant su neskaisčiomis aistromis, meldžiantis, verčiant save imtis artimo meilės darbų ir t.t. Kai dėl jūsų darbo pobūdžio ir gyvensenos, tai čia reikia nuodėmklausio patarimo. Jis, pasimeldęs galėtų pasakyti, ar girdite sąžinės balsą, ar ne sąžinės; tinkamai gyvenate ar netinkamai. Vienintelis dalykas, kurį dar galiu paminėti, toks. Jūsų klausimas primena vieno žmogaus klausimą Jėzui Kristui: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą? (Lk 18,18). Tai klausimas sielos, jaučiančios, jog lyg ir viskas gerai, tačiau stinga pilnatvės. Viešpats jam nurodė, kas teikia pilnatvę. Gal ir jums verta apie tai pamąstyti ir ieškoti, kaip tobulėti. O kad rastumėte atsakymą, uoliau melskitės ir klauskite Viešpatį.
Šventovė, į kurią vaikštau, yra netoli mano namų, joje viskas man pažįstama ir sava; santykiai tarp parapijiečių geri, su kai kuriais iš jų - bičiuliški. Bet mūsų tėvelį perkėlė į kitą šventovę. Aš jį laikiau savo nuodėmklausiu. Ką man dabar daryti? Palikti šią parapiją ir pereiti į tą, kur dabar jis tarnauja?
Vera
Brangioji Vera, nebūtina eiti paskui nuodėmklausį. Parapija - tai didelė šeima, kuriai vadovauja Jėzus Kristus. Be abejo, klebonui privalu įtakoti parapijos atmosferą bei dvasią. Bet, nepaisant to, jo perėjimas į kitą parapiją neturėtų sunaikinti to, ką jūs (klebonas ir parapijiečiai) kūrėte Kristuje. Likite ištikima parapijai Viešpatyje, o su nuodėmklausiu bendraukite: susitikinėkite, o jeigu jis toli išvyko, susirašinėkite.
Prie šventovės pinigų kaulija mužikėlis, kuris akivaizdžiai turi problemų dėl alkoholio: tai matyti iš jo veido, o kartais dar ir iš kvapo. Duosi jam pinigų, o jis
pragers. Bet kai kas nepaiso to ir duoda. Abejoju dėl tokio elgesio tikslingumo, todėl ir klausiu: ar tokių žmonių šelpimą galima laikyti išmalda?
Ivanas
Gerbiamasis Ivanai, negalvokite apie kitų žmonių duodamos išmaldos teisingumą. Palikite tai Dievui. Analizuokite savo veiksmus. Jeigu dėl šio konkretaus žmogaus jums kyla klausimas, ar protinga jį šelpti, vadinasi, jūsų, krikščionio, sąžinė reikalauja labiau pasidomėti jo problema. O tai, beje, būna didesnė išmalda nei tiesiog duoti pinigų. Jeigu manote, kad jis išties viską prageria, gal vertėtų jam nupirkti maisto produktų ar jau paruošto maisto? Žodžiu, pagalvokite.
Perskaičiau skelbimą apie pamaldas ukrainiečių kalba. Nuėjau, išbuvau per pamaldas, bet vėliau sužinojau, kad dvasininkas priklauso Ukrainos Stačiatikių Bažnyčiai (rus. ПЦУ), kuri lyg ir yra atskilėlių struktūra. Ar aš padariau nuodėmę? Ar dėl to reikia atgailauti?
Borisas
Gerbiamasis Borisai, manau, kad tau vis dėlto reikia atgailauti. Net ir suklydus nusidėti - vis viena nuodėmė. Nuodėmė - ne tik pažeidimas, jos nereikia vertinti taip: ,,nusikaltimas – kaltė -bausmė“. Nuodėmė - tai liga, dėl kurios sunegaluoja siela, ir šis negalavimas reiškiasi tuo, kad siela ,,apanka“; ji darosi nejautri, nebejaučia nuodėmingumo. Dėl šios negalios mums reikia Atgailos Slėpinio: jis ne tik teikia nuodėmių ,,išrišimo“ malonę, bet ir gydo sielą. O ateičiai patarsiu būti įdėmiam. Stenkitės išsiaiškinti, į kokią šventovę atėjote. Krikščioniui nedera elgtis lengvabūdiškai.
Klausimus galima siųsti įprastu, elektroniniu paštu,arba per Vilniaus ir Lietuvos vyskupijos Facebook puslapį.