Paraskevės cerkvė: šventa vieta nebūna tuščia

Straipsnis apie Vilniaus Paraskevės parapiją, paskelbtas artėjant titulo šventei naujausiame laikraščio „Stačiatikių Lietuva“ numeryje.

Šių metų spalio pradžioje Vilniuje, Paraskevės šventovėje, pirma sykį jos istorijoje hierarchas iškilmingai celebravo Dieviškąją Liturgiją lietuviškai.

Vilniaus Paraskevės cerkvė – ypatinga, seniausia vyskupijos šventovė, įkurta dar XVI a. Be to, joje, vienintelėje šalyje, nuo 2005 m. pamaldos vyksta lietuvių kalba. Ir nuo tada čia kūrėsi, telkėsi lietuviškai kalbančių stačiatikių bendruomenė. Šių metų balandį, Velykų išvakarėse, Paraskevės šventovėje įvyko liūdni dalykai, dėl kurių net kilo pavojus, kad pamaldų lietuvių kalba tradicija bus nutrūkusi. Ankstesnis šios cerkvės klebonas atsisakė joje tarnauti, nes prisidėjo prie dvasininkų, ėmusių skaldyti Bažnyčią. Vėliau už kunigo priesaikos laužymą ir Bažnyčios kanonų nepaisymą jį pašalinta iš dvasininkų.

Klebono pavyzdžiu pasekė ir choristai. Neliko ir natų, o išsyk rasti žmonių, kurie galėtų per pamaldas giedoti lietuviškai, buvo keblu. Aukoti Liturgiją šioje šventovėje tapo labai sunku, ir tai dar švelniai pasakyta.

Kad keli Bažnyčiai ištikimi parapijiečiai neliktų be pamaldų Velykų naktį, teko kviestis giesmininkų iš Klaipėdos. Iš Visų šventųjų (rus. ,,Vsesviatskaja“) cerkvės atvykęs giesmininkių trio Kristaus Prisikėlimo naktį giedojo džiugius himnus, kurie po senovinės cerkvės skliautais skambėjo itin pakiliai, įkvėpdami tada nepaprastai reikalingos atgimimo vilties. 

Per Atvelykį mažasis choras vėl atvyko padėti.

Tačiau tai negalėjo ilgai tęstis, nes giesmininkėms nebuvo lengva kas sekmadienį taip toli keliauti palikus namiškius ir savo nuolatinės oficijos vietą.

Bet, kaip sakoma, ,,šventa vieta nelieka tuščia“. Viešpats savo ištikimų vaikų nepalieka beglobių, ir į Paraskevės cerkvę Jis atvedė žmogų, kuris per pusmetį sugebėjo sutelkti tiek giesmininkų, kiek minimaliai reikia pamaldoms. Be to, tai tikintys žmonės, kalbantys lietuviškai.

Pamaldos, žinoma, galėtų vykti ir be choristų, pakaktų ir kunigo, bet dar garsusis rusų teologas Pavelas Florenskis (jis žuvo sovietų stovyklose) rašė, jog pamaldų vyksmas šventovėje – tai ,,menų sintezė“. Darnus, gražus giedojimas cerkvėje padeda tikintiesiems atsiriboti nuo kasdienės rutinos ir labiau susitelkti maldai.

Tatjana Serafimovna Bostik – profesionali dainininkė, dirbusi Kauno valstybiniame chore. Jos tėvas – stačiatikių kunigas. Tatjana Serafimovna neseniai grįžo į Lietuvą iš JAV, kur gyveno pastaruosius 20 metų. Ji negalėjo abejingai stebėti tai, kas nutiko Paraskevės šventovėje. Nors nuo vaikystės įprato cerkvėje melstis tik bažnytine slavų kalba, ir jai ši kalba labai miela, ji nė negalvojo apie jokią kitą, bet dabar ji rūpinasi bažnytiniu giedojimu lietuviškai. Štai ką ji apie tai pasakoja:

- Man pačiai tai buvo visiškai netikėta. Tą Velykų naktį balandžio mėnesį ėjau į pamaldas Užmigimo katedroje ir negalėjau pakeliui neužsukti į Paraskevės cerkvę. Tada visi aptarinėjo, kas ten nutiko: neliko klebono, giesmininkų, ir nebuvo pamaldų Verbų sekmadienį, vieną svarbiausių metų švenčių: Viešpaties įžengimo į Jeruzalę. Ryšium su tuo buvo paskelbti piktdžiugiški buvusių dvasininkų, atskalūnų komentarai. Panorau užeiti ir pažiūrėti, kaip ten viskas atrodo, ar pavyko pasirengti Velykų pamaldoms, ar yra kam giedoti. Šventovė atrodė tarsi našlaitė, žmonės – sutrikę... Visa tai labai sujaudino mano širdį, panorau kaip nors padėti...

- Kaip toliau klostėsi įvykiai? Kas konkrečiai paskatino Jus tapti šios šventovės choro vadove?

- Jo Ekscelencijos Ambrosijaus, kuris ėmėsi globoti našlaite tapusią Paraskevės šventovę, parama. Ir ne tik parama. Būtent Jo Ekscelencija man pasiūlė imtis sudėtingos veiklos, o po to visaip skatino priimti šį pasiūlymą. Aš juk ne išsyk sutikau, nes buvo baugu: ar pajėgsiu? O jei nepavyks? Bet Jo Ekscelencija ryžtingai atmesdavo visas mano dvejones, vis žadėjo padėti, ir galiausiai aš pasiryžau.

Beveik keturis mėnesius per pamaldas Paraskevės cerkvėje Tatjana giedojo viena: buvo nelengva parinkti giesmininkus. Tiesa, jų ten negalėjo būti daug dėl akustikos ypatybių nedidelėje šventovės erdvėje.

Viena vertus, tai ir gerai, nes galima tenkinti minimaliu giesmininkų skaičiumi. Kita vertus, jie turi būti tikri profesionalai, nes ,,slėptis“ už kolegų pečių tąsyk neįmanoma: visi turi būti gerai pasirengę giedoti.

Giesmininkai ateidavo, pabandydavo atlikti, kas būtina, išeidavo ir nebegrįždavo. Bet Tatjana vis neprarado vilties, jog visavertės sudėties choras ne tik giedos lietuviškai per eilinių sekmadienių Liturgiją, bet ir atliks sudėtingiausią užduotį: giedos Liturgiją iškilmingai celebruojant hierarchui, kuomet jis pasitinkamas prie įėjimo į šventovę ir joje aprengiamas liturginiais rūbais.

Tik visai neseniai – rugsėjo mėnesį jos nuolatines maldas ir pastangas rasti giesmininkų vainikavo sėkmė: Viešpats atvedė į šventovę tikinčius žmones, kurie yra ir profesionalūs giesmininkai ir nuo vaikystės nepriekaištingai moka lietuvių kalbą. Bet tai, kaip Tatjana ieškojo šių giesmininkų, su kokiais sunkumais jai čia teko susidurti ir kaip galiausiai Viešpats šiuos žmones nukreipė į šventovę, nusipelno atskiros kalbos.

Kiek padirbėję kartu choristai ir jų vadovė sugebėjo atlikti tai, apie ką šių metų balandį net nebuvo galima svajoti, nes kaip sakyta, tada buvo iškilusi reali grėsmė, jog šioje šventovėje nebus pamaldų lietuvių kalba. Tai, apie ką vėliau vyskupijos naujienose kaip ir dera naujienai, buvo pranešta lakoniškai ir be emocijų, nors dėl šios naujienos keletą mėnesių teko uoliai melstis, ieškoti ir kitaip triūsti.

,,Pirmą spalio sekmadienį Trakų vyskupas Ambrosijus Vilniuje, Paraskevės cerkvėje, iškilmingai celebravo Dieviškąją Liturgiją lietuvių kalba. Per pamaldas giedojo Tatjana Bostis vadovaujamas šventovės choras“.

Pabaigai - dar viena graži žinia: nuolatinių parapijiečių skaičius šioje šventovėje nuo balandžio mėnesio vis didėjo, ir šiuo metu praktiškai toks, koks buvo anksčiau, nes atėjo naujų žmonių ir grįžo dalis ,,senųjų“. 

Pridursiu, kad mūsų vyskupijoje pamaldos vyksta ne tik bažnytine slavų ir lietuvių kalba,  bet ir ukrainiečių, baltarusių, sakartvelų, graikų kalbomis. Pastarosiomis keturiomis kalbomis pamaldos vyksta Vilniaus Užmigimo (rus. ,,Uspenskij“) katedroje, šeštadieniais, 10 val. Jų tvarkaraštis skelbiamas oficialioje katedros paskyroje ir jos Facebook‘o puslapyje.

Ir tai dar ne viskas: artimiausiu metu Paraskevės (rus. ,,Piatnickaja“) cerkvėje pirmą sykį pamaldos vyks anglų kalba. Mūsų vyskupijoje daroma visa, kas įmanoma, kad įvairių tautybių žmonės galėtų melstis nuo vaikystės jiems miela gimtąją kalba.

Jevgenija NEGANOVA

Šventoji didžioji kankinė Paraskevė (liet. ,,Penktadienis”; rus. ,,Piatnica”) pagerbiama lapkričio 10 d. Ryšium su tuo Paraskevės cerkvėje (rus. Piatnickij chram) pamaldų bus daugiau nei paprastai. Titulo dienos šventė perkeliama į sekmadienį, lapkričio 13, ir šią dieną Dieviškąją Liturgiją iškilmingai lietuvių kalba celebruos Trakų vyskupas Ambrosijus. Šeštadienį, lapkričio 12 dieną, pirmą kartą ne tik šioje šventovėje, bet ir visoje vyskupijoje, Jo Ekscelencija Ambrosijus Dieviškąją Liturgiją iškilmingai celebruos anglų kalba. Lapkričio 10 d. Liturgiją aukos kunigas Aleksijus Šalčiūnas. Lapkričio 12 ir 13 dienomis pamaldos prasidės 9 val., o lapkričio 10 d. – 8 val.

Aleksiejaus Litvinovo nuotr.