Keliaujantis ikonostasas
Laikraščio „Stačiatikių Lietuva“ lapkričio numeryje publikuoto straipsnio pilna versija.
Vienas pagrindinių ekskursantų traukos objektų Klaipėdoje – miesto pilies muziejus. Tačiau tik nedaugelis žino, jog pirmoji stačiatikių šventovė mieste buvo įsikūrusi būtent pilies teritorijoje. Ji, kaip, beje, ir pati pilis, ilgainiui nunyko, bet iki mūsų dienų išliko praktiškai visas tos cerkvės ikonostasas. Pirmosios Klaipėdoje stačiatikių šventovės, o ypač jos ikonostaso istorija yra nepaprastai įdomi.
Aptariamos istorijos pradžia susijusi su Septynerių metų karo (1756 – 1763 m.) įvykiais, kurių dėka įpusėjus XVIII a. Rytų Prūsija kuriam laikui tapo Rusijos imperijos dalimi. Pirmiausia rusų kariuomenė užėmė Mėmelį (dabar tai Klaipėda).
Miesto tvirtovės apgulai vadovavo generolas Vilimas Fermoras. Tvirtovę be didesnių nuostolių pavyko užimti 1757 m. liepos 5 d. O kitų metų sausį kariai, ledu perėję Kuršių marias, beveik nepatirdami pasipriešinimo, užėmė Karaliaučių (Känigsbergą). Imperatorienė Jelizaveta Petrovna savo įsaku prijungė Rytų Prūsijos teritoriją prie Rusijos imperijos, ir vietos gyventojai davė ištikimybės priesaiką Rusijos carinei valdžiai.
Viena pirmųjų naujojo gubernatoriaus idėjų buvo įkurti stačiatikių šventoves trijuose strategiškai svarbiausiuose prijungto krašto miestuose. Imperatorienė 1759 m. balandį nurodė Švenčiausiajam Sinodui, kad minėtuose miestuose būtų parinkti cerkvėms tinkantys pastatai.
Paskelbus šį įsaką stačiatikių cerkvių steigimo reikalai sparčiai pajudėjo iš vietos. Atlikti bendrą ikonostasų projektą patikėta tuometiniam vyriausiajam Maskvos architektui, Dmitrijui Uchtomskiui. Ikonų tapymui pasitelkta grupę šios srities menininkų, kurių vardai taip pat žinomi dėka archyvo duomenų.
Kadangi tai buvo valstybinės svarbos užsakymas, valdžia akylai stebėjo, kaip jis atliekamas. Buvo itin griežtai nurodyta, kad visi darbai turi tęstis ne ilgiau nei 4 mėnesius, t.y. iki 1760 m . kovo 1 d., o jeigu bus uždelsta, grėsė rimta bauda: iki trečdalio sutartos sumos. Be to, kaip nurodoma viename dokumente, dailininkų namuose budėjo puskarininkiai ir jaunesnieji karininkai. Jiems įsakyta stebėti, kad darbai būtų atliekami tinkamai. Kariškiams čia talkino ,,savo darbų meistriškumu“ garsėjantis ikonų tapytojas Vasilijus Vasilevskis. Jis turėjo vertinti ikonų tapymo kokybę ir kartu su kariškiais du kartus per savaitę pranešinėti, kaip darbuojasi dailininkai.
Nepaisant tokios skubos, ikonostasai dėl kažkokios priežasties iki birželio 5 d. išbuvo sostinėje. Galiausiai 1760 m. birželio 5 d. danų laivas ,,Frauona” atgabeno ikonostasus, bažnytinius reikmenis ir rūbus į Karaliaučių. Ten Kristaus Prisikėlimo šventovę atidaryta 1760 rugsėjį. Tų pačių metų rudenį įkurta ir Viešpaties Atsimainymo cerkvė Mėmelyje, o kiek vėliau, gruodį, Piliavoje (dabar tai Kaliningrado srities Baltijskas) pašventinta Šventosios Dvasios nužengimo cerkvė.
Iš šešių Karaliaučiuje atrinktų pastatų cerkve tapo senovinė ,,Štaindamo kirkė“. Piliavoje stačiatikių šventovė įrengta prie įėjimo į tvirtovę papildomai pastatytoje patalpoje. Na, o Mėmelyje nutarta paversti cerkve buvusią tvirtovės ,,kirkę“.
Tai buvo erdvi, per du aukštus, patalpa, įrengta tvirtovės sienoje, šalia didelio kampinio jos bokšto. ,,Kirkės“ šonuose buvo dveji laiptai, jungiantys ,,kirkę‘‘ su antro tvirtovės aukšto erdve. Nors ,,kirkės“ patalpa buvo pakankamo dydžio, ir akustika ten buvo gera, tačiau būta ir didelių trūkumų. Jie privertė cerkvės kleboną Michailą Ivanovą rūpintis cerkvės perkėlimu į kitą pastatą. Dalykas tas, kad prasidėjus rudens darganai, paaiškėjo, jog stogo danga nesandari: lietaus vanduo tekėjo ant aukuro. Be to, greta šventovės buvo parako ,,iždas“, o tai cerkvę darė pavojingą gaisro atžvilgiu. Galiausiai, norint patekti į cerkvę, reikėjo turėti specialų komendanto leidimą, be kurio nebuvo galima įeiti į tvirtovės teritoriją.
Vietos valdžia neatsižvelgė į šiuos argumentus, todėl atkaklusis tėvas Michailas parašė pranešimą Švenčiausiajam Sinodui. Ir klebonas neapsiribojo minėtų trūkumų vardijimu: jis dar skundėsi dėl archimandrito priespaudos. Mat pastarasis Mėmeliui paskirtus antrą kunigą ir diakoną pasiliko Karaliaučiuje, be to, draudė krikštyti ir tuokti vietos gyventojus.
Sinodas klebono minimus faktus nurodė kruopščiai ištirti dar anksčiau į Karaliaučių ,,tam tikram slaptam tyrimui“ atvykusiam archimadritui Tichonui (Jakubovskiui). Po ilgų aiškinimųsi Mėmelio cerkvę vis dėlto perkelta į rotušės pastatą, kurį prieš tai suremontuota ir pertvarkyta cerkvės reikmėms. Naujoji Atsimainymo cerkvė buvo pašventinta 1761 m. rugpjūčio 1 d. Tačiau ikonostasui ir čia buvo skirta išbūti ne ilgiau nei metus...
1762 m. pradžioje mirė Jelizaveta Petrovna. Rusijos imperatoriumi tapo Prūsijos karaliaus gerbėjas Petras III. Jis su buvusiu priešininku pasirašė sąjungos sutartį. Nors Jekaterina II neužilgo nušalino Petrą III ir nutraukė sutartį su Prūsija, ji vis dėlto atsisakė užkariautų Prūsijos žemių. Liepos 8 d. paskeltame Rašte skelbiama, kad prijungtų žemių gyventojai atleidžiami nuo ištikimybės Rusijai priesaikos, o rugpjūtį pradėta išvesti kariuomenę iš Rytų Prūsijos.
1762 m. rudenį visa Karaliaučiaus, Piliavos ir Mėmelio cerkvių įranga jūra nugabenta į Sankt – Peterburgą ir patalpinta saugoti į Petropavlovsko katedrą.
Po kurio laiko ikonostasai vienas po kito pateko ten, kur jiems ir dera būti. 1764 m. Peterburge pradėta statyti Meno akademijos pastatą, kuriame buvo numatyta vieta ir namų cerkvei. Jai ir atiteko ikonostasas, anksčiau buvęs Piliavos šventovėje. O visa Karaliaučiaus cerkvės įrangą, įskaitant ikonostasą, perduota Aleksandro Neviečio laurai. Abu šie ikonostasai vėliau, matyt XX a. revoliucijų metu, dingo be pėdsakų.
Tuo tarpu Mėmelio ikonostasui buvo skirtos ilgos kelionės. 1767 m. teko remontuoti aptriušusią stačiatikių cerkvę Stokholme. Tada ir parūpo Peterburge saugomas ikonostasas. Tų pačių metų rugsėjį jį pakrauta į švedų laivą ,,Emanuelis“. Juo gabenta ir Altorių, bažnytinę įrangą bei rūbus. Laivas, plaukdamas Baltijos jūra, dėl stiprios audros sudužo, atsitrenkęs į šcherus, bet cerkvės turtas nenukentėjo. 1768 m. vasarą baigta įrengti naują Stokholmo cerkvę, ir ją pašventinta Viešpaties Atsimainymo garbei, nes ir ikonostasas buvo su Atsimainymo ikona.
Stačiatikių šventovė Stokholme išliko iki mūsų laikų, nors jai dar net 6 kartus teko kraustytis vis į kitą vietą. Kartu keliavo ir ikonostasas. Pastatus cerkvei nuomota. Vieni jų nunykdavo, kitų savininkai taip pakeldavo nuomos kainą, kad tekdavo ieškoti kitos vietos. Kraustytasi maždaug kas 10 metų. Galiausiai 1892 m. rusų misija Stokholme pastatydino pajamingus namus, kur trečiame aukšte buvo ir patalpa cerkvei. Ji buvo daug erdvesnė nei ankstesnės, todėl senasis ikonostasas jai netiko. Peterburge pagaminta naują, specialiai pritaikytą šiai vietai. Na o Mėmelio ikonostasas pateko į Vokietiją, į Hamburgo šv. Nikolajaus cerkvę, kurią pašventinta 1902 m. Tai buvo nedidukė šventovė, įsikūrusi pajaminguose namuose. Kai ją tik pradėta įrenginėti, žymus rusų diplomatas Sergiejus Vasiljevičius Arsenjevas, tuomet ėjęs generalinio konsulo Stokholme pareigas, prisiminė, jog yra šis senasis ikonostasas. Jam rekomendavus jis pateko į Hamburgą ir puikiai tiko šv. Nikolajaus cerkvei.
1965 m. Hamburge buvo pastatyta šv. Prokopijui pašvęsta katedra. Ankstesnėje cerkvėje pamaldos vyko vis rečiau. Išlaikyti šias, jau gerokai nunykusias patalpas, teko kunigaikščio Vladimiro Brolijai. Jai tai buvo sunki našta. Cerkvę uždaryta, o Brolijos nariams iškilo nauja rimta problema: kur patalpinti ikonostasą. Jį buvo galima perduoti kuriam nors Vokietijos muziejui, nes šis ikonostasas - didelė istorinė ir kultūrinė vertybė. Kita vertus, jame - pašventintos ikonos, prie kurių meldėsi ne viena stačiatikių karta. Tad daug metų užsienio stačiatikių šventovėse tam tarnavęs ikonostasas nusipelnė geresnės dalios nei tapti muziejaus eksponatu. Buvo nutarta ieškoti jam vietos kokioje nors stačiatikių šventovėje.
Bet iš pradžių (1995 m. kovą) ikonostasą perkelta saugoti į Rusijos pasiuntinybę Bonoje, o po metų išvežta į Kaliningradą (Karaliaučių). Ten jis išardytas, sudėtas į dėžes, buvo laikomas Kryžiaus Išaukštinimo katedroje.
2001 m. senovinį ikonostasą pradėta restauruoti. Šiuos darbus atliko XVIII-XX a. pradžios tapybos aliejiniais dažais mokslinės restauracijos specialistai, dirbantys Tretjakovo galerijos padalinyje. 2005 m. birželį restauruotas ikonostasas atkeliavo į Karaliaučių ir buvo patalpintas į Gelbėtojo Acheiropitos ikonos (rus. ,,Nerukotvornogo Spasa“) šventovę, kuri yra tada dar statomos Kristaus Gelbėtojo katedros apatinėje dalyje.
Ten esančią cerkvę pašventinta 2007 m. rugsėjo 27 d. Ši šventovė yra ir savitas paminklas rusų kariams, žuvusiems pradžioje minėtame Septynerių metų kare bei visuose vėlesniuose karuose.
Taip pasibaigė ilgos Mėmelio (Klaipėdos) ikonostaso kelionės.
Margarita Artamonova
Nuotraukose:
1. Mėmelio pilies rekonstrukcijos projektas
2. Mėmelio ikonostasas. Protojerėjaus Vladimiro Artamonovo rekonstrukcija
3. Švč. Mergelės atvaizdas iš Mėmelio ikonostaso
4. Mėmelio ikonostasas Stokholmo Atsimainymo cerkvėje
5-6. Mėmelio ikonostasas Kaliningrado Kristaus Išganytojo katedros apatinėje dalyje.
