Lietuvos Stačiatikių arkivyskupijos kanceliarija: Esame prieš karą ir savo nuomonės nepakeitėm
Lietuvos Stačiatikių arkivyskupija reiškia apgailestavimą dėl neatitinkančios tikrovės ir klaidinančios informacijos paskelbtos Lietuvos Premjerės Ukrainos valstybinės informacijos agentūrai ,,Ukrinform“.
Šiame interviu, kurį plačiai cituoja Lietuvos informacinės priemonės teigiama: ,,...Nors Lietuvos Stačiatikių Bažnyčia karo pradžioje pareiškė labai svarų argumentuotą pareiškimą“ neigiantį karą, bet vėliau ši pozicija pakito. Agentūrai ,,Ukrinform“ ponia Ingrida Šimonytė sako: ,,Deja, jie labai greit pakeitė savo nuomonę“.
Bet šis teiginys neturi nieko bendra su tikrove. Lietuvos Stačiatikių arkivyskupija pasmerkė karą specialiame pareiškime jau kitą po jo pradžios, vasario 25 d. Po to, kovo 17 dieną buvo paskelbtas Vilniaus ir Lietuvos metropolito Inokentijaus pareiškimas, kuriame jis aiškiai smerkia ir karą, ir skelbia nesutinkąs su patriarcho Kirilo pozicija. Šis pareiškimas buvo pastebėtas visame stačiatikių pasaulyje.
Dar po mėnesio metropolitas naujame pareiškime patvirtino savo antikarinę poziciją. Tą patį gausiuose interviu Lietuvos informacijos priemonėms skelbė ir Vilniaus ir Lietuvos vyskupijos vikaras, Trakų vyskupas Ambrosijus.
Metropolito Inokentijaus poziciją parėmė ir karą Ukrainoje savo kreipimęsi pasmerkė ir Vilniaus ir Lietuvos vyskupijos pasauliečiai. Šį jų kreipimąsi pasirašė tūkstančiai tikinčiųjų stačiatikių iš visos Lietuvos. Jų pareiškimas su tūkstančiais parašų buvo perduotas šalies Prezidentui Gitanui Nausėdai. Savo ruožtu beveik visi vyskupijos klero nariai taip pat pasirašė analogiško turinio kreipimąsi, remiantį metropolito Inokentijaus poziciją smerkiančią karą. Šis jų kreipimasis taip pat buvo perduotas Prezidentui.
Neatitinka tikrovės ir Premjerės interviu nuskambėjęs jos teiginys, kad stačiatikiai iš Ukrainos Lietuvoje ,,... neturi cerkvės, į kurią galėtų ateiti...“.
Šis ir pradžioje minimas jos teiginys rodo, kad Premjerė arba yra suklaidinta, arba jai nepateikta visa informacija apie esamą padėtį.
Vilniaus ir Lietuvos vyskupijoje meldžiasi daug ukrainiečių. Praktiškai kiekvienoje parapijoje yra pabėgėlių iš Ukrainos. Jie aktyviai dalyvauja parapijų gyvenime: gieda chore, atlieka kitas oficijas. Mūsų vyskupijos parapijos ir pati vyskupija deda daug pastangų, siekdama pagelbėti pabėgėliams iš Ukrainos. Jiems teikiam tiek materialinė, tiek dvasinė parama.
Didžioji dauguma šių bėglių, esančių mūsų šalyje, teikia pirmenybę mūsų šventovėms, kur pamaldos vyksta bažnytine slavų kalba. O tiems, kas nori melstis gimtąja ukrainiečių kalba, rengiamos pamaldos ir šia kalba. Patriarcho Kirilo vardas jose neminimas, kad visi tikintieji, įskaitant tuos, kurie priklauso kitoms Stačiatikių Bažnyčioms, galėtų geriau susikaupti maldai. Ši praktika galioja jau gana seniai, kad žmonėms, kurie principingai nepritaria patriarcho Kirilo pasisakymams, nekiltų papildomų kliūčių melstis. Tai pasakytina ir apie reguliariai vykstančias pamaldas lietuvių, baltarusių, sakartvelų, graikų ir anglų kalbomis. Be to, kartą per savaitę, Vilniaus Stačiatikių Skaisčiausiosios Katedroje per pamaldas bažnytine slavų kalba patriarcho vardas taip pat neminimas.
Didžiai stebina ir ponios Premjerės vartojamas terminas ,,rusiškoji stačiatikių mažuma“. Kaip žinoma, dauguma Vilniaus ir Lietuvos vyskupijos tikinčiųjų stačiatikių yra Lietuvos piliečiai, o Lietuvos Stačiatikių arkivyskupija, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, buvo pripažinta tradicine Lietuvos religine bendrija. Ir nuo tada, visą laiką, be jokių nukrypimų Stačiatikių Bažnyčia remia demokratiją ir taiką visame pasaulyje.
Būdama Lietuvos religinė bendruomenė, mūsų Bažnyčia yra moraliai, dvasiškai ir finansiškai nepriklausoma. Visi sprendimai priimami Lietuvoje, o ryšys su Maskvos Patriarchatu tėra išimtinai kanoninis.
Kai dėl epiteto ,,marginalinis“ - taip pat pavartotas interviu ir skirtas stačiatikių ,,mažumai“ - tai kiekvienas, susipažinęs su 2021 m. gyventojų surašymo duomenimis Lietuvoje, gali nuspręsti, ar šis terminas vartotinas. O duomenys tokie: 3,75 proc. Lietuvos gyventojų, t.y. daugiau nei 100 000 žmonių, yra stačiatikiai.
Galiausiai, iš esmės neatitinka tikrovės teiginys, jog iš dvasininkų luomo pašalintieji asmenys ,,buvo priversti palikti Bažnyčią dėl nepritarimo Maskvos patriarchato pozicijai”.
Pats Lietuvos Stačiatikių Bažnyčios vadovas metropolitas Inokentijus pareiškė principingą nepritarimą patriarcho Kirilo pozicijai. Ir šią metropolito poziciją parėmė tūkstančiai pasauliečių ir praktiškai visi Lietuvos Stačiatikių arkivyskupijos klero nariai. Šis nesutikimas su patriarchu Kirilu netrukdo jiems likti Lietuvos Stačiatikių Bažnyčioje.
O aukščiau minėtieji pašalinti iš jos asmenys, neteko dvasininko luomo ne dėl savo antikarinės pozicijos, o dėl sunkių bažnytinių nusikaltimų. Tarp kurių – dvasininko priesaikos sulaužymas, sutartinis veikimas prieš savo hierarchus ir brolius dvasininkus, sumaišties kėlimas ir Bažnyčios skaldymas bei t.t.
Iš to, kas buvo paskelbta aptariamame interviu, susidaro įspūdis, kad Vyriausybei stinga visapusės ir objektyvios informacijos apie Lietuvos Stačiatikių Bažnyčios veiklą. Užpildyti šią spragą galėtų konstruktyvus dialogas, kurį pradėti Lietuvos Stačiatikių Bažnyčios vadovybė ragina valdžią nuo pat karo Ukrainoje pradžios.
Lietuvos Stačiatikių arkivyskupijos kanceliarija