Metropolitas Inokentijus: Nori išgelbėti savo sielą - pamilk pasninką
Vilniaus ir Lietuvos metropolito Inokentijaus straipsnis, publikuotas laikraščio „Stačiatikių Lietuva“ gruodžio mėnesio numeryje.
Brangūs broliai ir seserys Kristuje!
Mes su jumis įžengėme į šventojo Kalėdų pasninko metą. Jis rengia mus didžio įvykio sutikimui - mūsų Gelbėtojo, Viešpaties Jėzaus Kristaus, pagimdyto Švenčiausiosios Mergelės Marijos, atėjimui į pasaulį.
Šventieji tėvai pasninką vadina sielos pavasariu. Tai metas, kuomet privalome itin įdėmiai stebėti, kas vyksta mumyse, kaip mes bendraujame su Dievu. Pasninko dienos įvestos tam, kad galėtume susikaupti, pažvelgti į savo esybės gelmes, pamąstyti apie svarbiausią mūsų žemiškojo gyvenimo tikslą - savo sielos išganymą. Kodėl?
Pirmiausia, pasninkas - tai atgailos dėl nuodėmių ir uolesnės kovos su aistromis metas. Imtis to lengviau valgant pasninko maistą ir atsisakius žemiškų malonumų. Kuomet kūnas neapsunkęs nuo maisto, lengviau melstis, mąstyti apie Dievą, dvasingai gyventi. Pasninkas padeda susikaupti, nuteikia dvasingam gyvenimui, stiprina valią, teikia jėgų ir energijos.
Antra, pasninkas - tai auka Dievui. Susilaikymas - pirmas įsakas žmogui. Viešpats jį davė Adomui, leisdamas valgyti vaisius nuo visų Rojaus sodo medžių, išskyrus gero bei pikto pažinimo medžio vaisius. Susilaikymas nuo ko nors ir yra pasninkas. Bet to, pasninkas - tai ir klusnus Dievo nurodymų vykdymas. Dievui reikia Jam malonios aukos, o Šventajame Rašte sakoma, jog tikra auka Dievui - sugrudusi ir nuolanki širdis (Ps 50, 19). Dievui reikia mūsų atgailos, nuolankumo ir klusnumo Jo Dieviškiesiems įsakams, o pasninkas padeda to siekti. Kartu reikia nuolat atminti, kad pasninkaujame Viešpaties dėlei.
Trečias reikšmingas dalykas, vardan kurio pasninkaujama,- tai dvasios viršenybė kūnui. Žmogui, nepratusiam pasninkauti, labai sunku save sudrausminti, pažaboti aistras, kovoti su jomis. Pasninkas mums padeda dvasinėje kovoje, įveikiant kūno geidulius, nukreipiant juos dvasine, artinančia prie Dievo linkme.
Broliai ir seserys, visada atminkime, kad kūno pasninkas - tai priemonė. O tikslas - sulaukti dvasios vaisių: jausti dėkingumą Dievui, geranoriškai vertinti žmones, nuskaistinti mintis ir jausmus, protingai naudotis kalbos dovana. Žmogus, kuris per visas pasninko dienas nė sykio nesusierzins ir niekam nieko nepriekaištaus, pasieks daugiau nei tas, kuris griežtai pasninkaus, o kartu puikuosis šiuo savo ,,dvasiniu žygdarbiu“ ir smerks menkai pasninkaujančius brolius ir seseris.
Apie tai kalba šv. hierarchas Bazilijus Didysis: ,,Beje, kad pasninkas būtų pagirtinas, nepakanka tik susilaikyti nuo dalies maisto: pasninkaukime taip, kad pasninkas būtų malonus, patinkantis Dievui. Tikras pasninkas esti, kai atsiribojame nuo to, kas bloga, ir valdome liežuvį, slopiname savo pyktį, atsikratome neskaisčių geidulių, šmeižikiškų kalbų, melo, priesaikos laužymo.
Susilaikymas nuo šių dalykų yra tikrasis pasninkas. Tuo pasninkas ir yra puikus dalykas. Tad mėgaukimės Viešpaties Dvasios įkvėptais pamokomais žodžiais, vadovaukimės išganančiais Jo įsakais ir visu mokymu, skirtu mūsų sielų pataisymui (šv. vyskupas Bazilijus didysis. Apie pasninką. Antrasis pokalbis.).
Pasninkas - tai valingas veiksmas. Reikia skatinti save imtis gėrio darbų. O tas, kuris neįstengs susilaikyti nuo dalies maisto, neįstengs įveikti ir didesnių bei subtilesnių aistrų. Kai nesaikingai valgoma, pradedama palaidai elgtis ir kitose gyvenimo srityse. Kristus sakė: ,,Dangaus Karalystė jėga puolama, ir smarkieji ją sau grobia“ (Mt 11, 12). Kai nėra nuolatinės valios įtampos ir jos žygdarbių, Evangelijos įsakai teliks idealai, o ne realus žmogaus gyvenimo turinys.
Kiekvienas naujas pasninkas - tai dar vienas galimybė krikščioniui ryžtingai pasikeisti pačiam, pakeisti savo gyvenseną, pasukti į kelią, kuriuo žengė šventi žmonės, ir, sekant jais, imtis meilės ir gailestingumo darbų. Senovės krikščionys nurodymą pasninkauti vienijo su įsaku būti gailestingiems (Lk 6, 36). Jie buvo pratę pinigus, sutaupytus ribojant maistą, dėti į specialią taupyklę ir per šventes dalyti skurstantiems. Jeigu palyginsime krikščionių gyvenimą su statoma šventove, tai jo kertiniai akmenys bus kova su aistromis, atgaila ir pasninkas, o viršūnė, vainikas - dvasingoji meilė, kuri atspindi Dieviškosios meilės šviesą. Mums, krikščionims, labai svarbu suprasti išskirtinę pasninko svarbą sielos išganymui.
Šventoji Bažnyčia, Jos tėvai vadovaudamiesi dvasingąja išmintimi, nustatė tam tikrus pasninko periodus metų eigoje. Vienas iš jų - keturiasdešimties dienų Kalėdų pasninkas.
Tad praleiskime jį deramai, brangūs broliai ir seserys, teduoda jis naudos mūsų sieloms. Dar čia, žemėje, parodykime Dievui, jog norime nuolat būti su Juo, kad niekas mūsų neatskirtų nuo Dievo meilės amžinybėje.