Mikniškėse - sugriautos koplyčios ikonos

Straipsnis, publikuotas gruodžio mėnesio laikraščio „Stačiatikių Lietuva“ numeryje.

Tie, kam teko lankytis Mikniškėse, pamena, jog ten cerkvėje labai nedaug vietos, ir per pamaldas tikintiesiems tenka glaustis priestate – lyg ir priebažnytyje, jungiančiame cerkvę su varpine (ši anksčiau stovėjo atskirai). Varpinės ir cerkvės pastatai buvo sujungti dar tėvo Pontijaus (liet. Poncijus) Rupyševo laikais; ėmus gausėti Mikniškių bendruomenei, iškilo reikalas išplėsti cerkvės erdvę.

Nedidelė medinė šventovė Mikniškėse iškilo dvaro savininikei Anastazijai Dementjevnai Koreckajai nutarus pastatydinti namų cerkvę velionio vyro ir dviejų mirusių dukterų atminimui. Šį jos sumanymą palaimino dvasingieji Optos senoliai. Piligriminė jos kelionė į šį vienuolyną įvyko 1915 m. pradžioje. Įžvalgūs Optos vienuoliai palaimino Koreckają didesnės šventovės statybai, bet ji pasielgė savaip: statyti teko karo metais (darbus pradėta 1915 m.; yra duomenų, kad juos užbaigta iki 1917 m.). Belieka stebėtis, jog iš viso pavyko įgyvendinti šį architektūros projektą.

Atsiradus papildomai pastato erdvei, jungiančiai cerkvę su varpine, visas šis darinys įgijo medinėms cerkvėms būdingą sandarą. Tik tiek, kad papildoma patalpa paprastai tampa refektoriumi, o čia jos reikėjo, kad pati cerkvė būtų erdvesnė. Tai tarsi priebažnytis.
Dabar ši patalpa atrodo kaip ikonų galerija. Čia matome keliomis eilėmis glaudžiai sukabintus religinio turinio darbus. Jie yra ir skirtingo stiliaus, ir nevienodos meninės vertės, ir įvairiausios kilmės. Matyt,  dauguma jų – dovanos bendruomenei.

Pagrindinėje cerkvės patalpoje, kur yra presbiterija, dėmesį atkreipia kokybiškai atliktos didelės senovinės ikonos. Penkiolika šių ikonų dėl stiliaus, formato ir technologijos bendrumo sudaro vieną ciklą. Išilgai sienų patalpintos šešios itin didelės (270 x 120 cm) ikonos. Jose pavaizduoti: šv. Mikalojus Myrietis, šv. Vilniaus kankiniai (Antonijus, Joanas ir Eustachijus), šv. kunigaikštis Aleksandras Nevietis, šv. Dievo Karvedys Arkangelas Mykolas, šv. kunigaikščiai Borisas ir Glebas, šv. didysis kankinys Jurgis (rus. Georgij). Dar viena tokio dydžio Gelbėtojo ikona yra presbiterijoje, bet ji gerai matoma, kai atveriami Altoriaus vartai. Visos šios ikonos tapytos aliejiniais dažais ant metalo lakštų. Viršus pusiau apvalus. Šventieji pavaizduoti visu ūgiu, fonas paauksuotas su mozaiką primenančiu raižiniu. Tapybos darbai atlikti XIX a. antrajai pusei būdingu ,,akademiniu“ stiliumi.

Tai pasakytina ir apie kitas šio ciklo ikonas. Jos taip pat viršuje pusiau apvalios, toks pats jų fonas, o skiriasi tik tuo, kad jos nutapytos ant kito, itin savito pagrindo; kaip skelbia šaltiniai, -  ant Vezuvijaus lavos. Tie, kas laikė šias ikonas rankomis, patvirtina, kad jų pagrindas – akmeninis. Yra 8 tokios ikonos. Jos mažesnės, nors taip pat įspūdingo dydžio: 150 x 54 cm. Šventieji čia pavaizduoti sėdintys.

Keturios šių ikonų patalpintos  ant cerkvės sienų. Tai šv. apaštalams lygaus kunigaikščio Vladimiro, šv. apaštalams lygios kunigaikštienės Olgos, šv. vienuolės Eufrosinijos Polockietės bei šv. kunigaikščio Daumanto atvaizdai. Dar keturios ikonos faktiškai patalpintos ikonostase. Jose pavaizduoti: šv. kankinys, hierarchas. Makarijus, Kijevo metropolitas, šv. hierarchas Dmitrijus Rostovietis (iš kairės ikonostaso pusės), o iš dešinės – šv. Pečerų vienuolis Feodosijus (su išskleistu ritinėliu rankose) ir šv. Pečerų vienuolis Antonijus  (jis laiko Dievo Gimdytojos Užmigimo ikoną).

Šių ikonų istorija tokia. Dabar Mikniškėse, Dievo Motinos ikonai ,,Visų liūdinčiųjų Džiaugsmas“ pašvęstoje cerkvėje (rus. ,,Skorbiaščenskij chram“), esančios 15 ikonų iš pradžių buvo patalpintos Aleksandro Neviečio koplyčioje. Ją statyta 1863 – 1865 m. Vilniaus centre, tuometinėje Georgijaus (Jurgio) aikštėje. Koplyčia buvos skirta karių, žuvusių malšinant 1863 m. lenkų sukilimą, atminimui. Koplyčią projektavo du architektai akademikai: peterburgietis Aleksandras Rezanovas ir vilnietis Nikolajus Čaginas.

Tai buvo centriškas aštuoniasienis pastatas, kurio kiekviena siena buvo pusiau apvali viršuje. Iš lauko pusės per sienų perimetrą, giliose nišose, buvo patalpintos 3 m. aukščio ir 1,5 m. pločio balto marmuro plokštės, ant kurių aukso raidėmis buvo įrašyti 417 žuvusių karininkų ir eilinių karių vardai. Koplyčios viduje, ant sienų, buvo 7 ikonos (jų vieta atitiko išorėje esančių atminimo plokščių vietą). Šios septynios ikonos buvo tapytos ant metalinio pagrindo. Gelbėtojo atvaizdas buvo centre  - priešais įėjimą.

Antras koplyčios aukštas iš esmės buvo įrengtas kupolo pagrinde. Čia nišos buvo išdėstytos po dvi kiekvienoje sienoje, vadovaujantis romanikos stiliaus dvigubo suapvalinto lango principu. Ir iš lauko pusės kas antroje, t.y. keturių sienų nišose buvo patalpinta po dvi, t.y. iš viso – 8 ikonos. Kitose keturiose sienose buvo langai, kurių dėka į vidų pateko dienos šviesa. Koplyčios pastatą vainikavo neaukštas aštuoniabriaunis piramidinis stogas su mažu paauksuotu bokšteliu ir su paauksuotu stačiatikių kryžiumi.

Yra žinoma, jog visas ikonas šiai Aleksandro Neviečio koplyčiai tapė akademikas Vasilijus Vasiljevičius Vasiljevas (1827 – 1894 m.). Amžininkai didžiai vertino šio menininko, užsiimančio išimtinai sakraliniu menu, darbus (juos ne sykį spausdinta žurnale ,,Vsemirnaja iliustarcija“; liet. ,,Viso pasaulio iliustriucijos“). Vasiljevo religiniai paveikslai pasižymėjo akademinės pakraipos tapybos darbų realistiškumu, o kartu bizantiškajai tradicijai būdingu ,,griežtumu“.

Kai dėl paties šio menininko asmenybės, tai jis kilęs iš baudžiauninkų šeimos, gyvenusios Kostromos gubernijoje, Ivaškovo kaime. Kai jam buvo dešimt metų, jį atidavė mokytis į  tapybos dirbtuves, buvusias Peterburge. 1847 -1851 m. jis mokėsi Imperatoriškoje dailės akademijoje kaip ,,laisvas“ mokinys. Baigęs Akademiją gavo ,,istorinės ir portretų“ tapybos ,,neklasinio“ dailininko vardą, o 1855 m. jam buvo suteiktas ,,paskirtojo“ dailininko vardas. Paprastai jį gaudavo tie, kurių darbus Akademijoje įvertindavo didžiuoju aukso medaliu. Imperatoriškoji meno akademija ,,Bizantiškojo stiliaus tapybos darbų“ akademiko vardą Vasiljevui suteikė 1858 m. (už ikoną ,,Dievo Motina su praamžiu Kūdikiu“).

Kaip minėjome, Vasiljevas kūrė tik sakralinio turinio darbus: ikonas ir freskas cerkvėse. Gali būti, kad dėl šios priežasties jo vardo sovietmečiu neminėta, ir dabar apie jį mažai žinome. Jam buvo užsakoma puošti freskomis Maskvos, Sankt – Peterburgo bei jų apylinkių cerkves. Be to, jis darbavosi ir įrengiant stačiatikių šventoves Nicoje (1850 m.), Varšuvoje (1853 m.), Florencijoje (1853 m.).

1861 m. Vasilijus Vasiljevičius tapė ikonas ,,Caro“ ikonostasui, kuris buvo skirtas Počajevo laurai, Užmigimo katedrai. Ikonostasas tapo vadinamas, nes jį buvo užsakęs caras Aleksandras II. 1859 m. jis lankėsi Lauroje ir šios piligrimystės atminimui ir užsakė ikonostasą.  Šio caro nurodymu buvo pastatyta ir minėta Aleksandro Neviečio koplyčia Vilniuje; užsakymą ikonoms šiai koplyčiai Vasiljevas gavo 1863 m.

Tačiau koplyčios istorija, deja, liūdna. Ne visi ją laikė žuvusių karių memorialu: kai kam tai buvo nekenčiamas sukilimo nuslopinimo paminklas. Pirmas bandymas sunaikinti koplyčią įvyko 1904 m. kovo 3 d., kuomet nenustatyti asmenys pabandė susprogdinti pastatą. Tiesa, tąsyk didelės žalos jam nepadaryta, ir netrukus už suaukotas lėšas jis buvo atrestauruotas.

1919 m., pasikeitus valdžiai, koplyčią vis dėlto sunaikinta. Kaip matyti iš senos nuotraukos, ją ne sprogdinta, o išardyta. Išliko net memorialinės plokštės, (jas perduota Skaisčiausiosios katedrai). O ikonas perkėlė į Mikniškių namų cerkvę (jų paprašė Anastasija Koreckaja). Kaip matyti senose nuotraukose, įspūdingo dydžio ikonos, atitinkančios cerkvės su dideliais, šviesiais langais aukštį, suteikė jos interjerui vizualinio erdvumo, nors iš tikrųjų Mikniškių cerkvė ir nedidelė.

Na, o vieta, kur stovėjo koplyčia, išliko, sakytume, mistiškai patraukli: ji niekada nebuvo tuščia; čia vis iškildavo paminklai, atspindintys politines permainas Lietuvos istorijoje. Vilniaus kraštą prijungus prie Lenkijos, Georgijaus (Jurgio) aikštė gavo lenkų rašytojos Elizos Ožeško vardą.

O ten, kur stovėjo koplyčia, rašytojos garbei įrengta fontaną paminklą. Jis garsėjo tuo, kad neveikė. Pasibaigus Antrajam Pasauliniam karui, fontaną išardyta, ir buvusios koplyčios vieta tapo generolo Černiachovskio kapais. Aikštė taip pat gavo jo vardą. 1950 m. joje pastatyta paminklą šiam karvedžiui. Bendras jo aukštis buvo 7 m. (paminklą kūrė skulptorius Tomskis). Suirus Sovietų Sąjungai, Černiachovskiui skirtą monumentą taip pat demontuota; karvedžio palaikus išvežta į Maskvą ir palaidota Novodevičo kapinėse.
1989 m. Černiachovskio aikštė gavo Savivaldybės vardą, o 2007 m. ir jo neliko: ji tapo Vinco Kudirkos aikšte.

Dar po dvejų metų buvusios koplyčios vietoje atsirado paminklas Lietuvos himno autoriui (skulptorius Arūnas Sakalauskas). Skulptūrą iškilmingai atidengta 2009 m. liepos 5 d.

Margarita Artamonova, menotyrininkė