,,Egipto bausmės“ Kaunatavoje
Straipsnis, publikuotas gruodžio mėnesio laikraščio „Stačiatikių Lietuva“ numeryje.
Tai įstabi šventovė, joje taip gera melstis! Mes su motinėle čia atvykę tiesiog dvasiškai atsigauname,- sako tėvas Petras Olechnovičius. Šis dvasininkas pastaruosius dvejus metus bent kartą per mėnesį šiltą metų laiką tarnauja Dievo Motinos ikonai ,,Visų liūdinčiųjų Paguoda“ pašvęstoje cerkvėje, esančioje Kaunatavoje.
,,Įstabi šventovė“! Kuomet tėvas Petras prieš dvejus metus pirmą sykį pateko į ją, išvydo apgailėtiną vaizdą: purvas, dulkės, tarsi našlaitė apleista presbiterija, Altorius, ant kurio nebuvo nei dangalų, nei apeigoms būtinų reikmenų. Net didelis krucifiksas buvo pavogtas.
Net nieko to nematydamas, nežinodamas, aiškiai jutai, kad šventovėje seniai nesimelsta. Pirmąją Liturgiją ten būtų galima palyginti su bandymu užvesti ir važiuoti su seniai paliktu automobiliu: jis aprūdijo, sutriušo, o jį bandoma išjudinti, įjungti variklį ir pajudėti.
Dalykas tas, kadi iki tol šventovėje tarnauta tik kartą per metus, per titulo šventę. Visą likusį laiką ji buvo palikta pati sau ir dar…musėms. Jų buvo nesuskaičiuojama galybė, jos buvo visur, bet pažymėtina, kad presbiterijoje jų nebuvo.
Pirmiausia teko kovoti su musėmis.
Nedidelė grupelė atvykstančių parapijiečių, vadovaujama tėvo Petro, kabino lipnias juostas, purškė specialius skysčius, bet, tėvo Petro nuomone, visa tai dar nebuvo svarbiausia kovos su musėmis priemonė.
Vėliau paaiškėjo, kad šventovėje dar buvo ir pelių: ją supa laukai, ir pelės iš ten, kai ir musės, pamėgo paliktą tuščią šventovę.
,,O graužikų nepaveikė jokie nuodai. Mes pirkome ,,geriausius”, bet ir jie liko nepaliesti”,- juokavo tėvas Petras.
Nors ir neragavo nuodų, pelės išnyko. Pasak tėvelio, ir vienus, ir kitus kenkėjus išvarė malda. Kai tik pamaldos tapo reguliarios, kai tik šventovę atgaivino bekraujė Auka, atnašaujama ant Altoriaus, musės ir pelės pasišalino.
Tačiau, tai dar nebuvo pabaiga. Visokie vabzdžiai neskubėjo išnykti: jie tarsi tikrino, ar žmonėms pakaks dvasios galių ir noro atkovoti šventovę. Pasibaigus dviems pirmosioms ,,Egipto bausmėms” atėjo trečios eilė: išnykus musėms, nelikus pelių, Kaunatavos cerkvės varpinėje sujudo širšės – dar vienos neprašytos ir piktos šventovės įnamės, dar viena, šįkart zvimbianti ,,bjaurastis”.
Beje, šioje šventovėje iš pat pradžių buvo ne varpas, o skambalas – metalo plokštė, kurią daužė plaktuku, kviesdami tikinčiuosius į pamaldas. Stačiatikių šventovėse senovėje nebuvo varpų, o naudota skambalus. Nors dabar tuo ir sunku patikėti, bet Stačiatikių Bažnyčia perėmė varpus iš katalikų.
Štai prie tokio skambalo širšės įsirengė sau lizdą, ir, kai tik šventovė atsikratė musių ir pelių, graužikų ir ,,zyzeklių”, savo teises į Dievo Namus pabandė reikšti dūzgianti ,,bjaurastis”.
Dvasininkas ir parapijiečiai ėmė dar uoliau melstis, ir po kiek laiko širšės taip pat paliko šventovę. Dar nepasibaigus šiltajam sezonui, maždaug iki rugpjūčio, pavyko susidoroti su visais neprašytais šventovės ,,įnamiais“.
Tad nejučia iš atminties iškyla Evangelijoje aprašytas epizodas, kaip Kristus išvaro iš šventovės prekeivius. O čia teko išvaryti zyziančius, zvimbiančius, graužiančius, skraidančius trukdytojus. Ir ne tik juos. Šventovėje liko žmonės, na o iš skraidančiųjų – tik angelai, kaip ir dera Dievo namams.
Šie žmonės atvyksta iš kitų vietovių. Jų nedaug: pamaldose dažniausiai būna 5 – 7 asmenys. Tik kai Liturgiją celebruoja hierarchas, joje dalyvauja iki dvidešimties tikinčiųjų. Bet ir esant nedaug parapijiečių, šventovė tebegyvena.
Tėvas Petras sako: ,,Šventovė turi likti šventovė, o pamaldos niekuomet nebūna ,,tuščios“. Net jeigu nėra parapijiečių, dvasininkas nebūna vienas. Juk ten dar yra ir angelų, ir Viešpats ant Altoriaus, be to, minimi gyvi ir mirusieji, o Dievo palaima pašventina visą aplinką...“.
Ši paprasta, nesudėtinga istorija iš tikrųjų ne apie tai, kaip žmonės išvaro vabzdžius ir ,,visus kitus“ iš beveik apleistos šventovės.
Tai istorija apie tai, kad visa mūsų pasaulyje, kas lieka be priežiūros, be veiklios, protingos žmogaus globos, nyksta ir po truputį nusmunka. Tampa musių buveine ir galiausiai nueina niekais.
Plėtodami šią mintį neišvengiamai padarysime dar vieną, itin svarbią išvadą, kuri nepalieka jokių šansų netikinčiajam: mūsų pasaulis ir mes jame egzistuojame tik todėl, kad mus visą laiką ,,prižiūri“ protingasis Pradas.
Šis Pradas – tai Pats Dievas. Jeigu Jis bent vieną akimirką nustotų tai daręs, pasaulio ir mūsų nė pėdsako neliktų. Dalį Savo Apvaizdoje numatytų darbų Jis patiki mums. Ir turime garbingai atlikti šią misiją: su didžia pagarba ir meile rūpintis savo mažomis ,,planetomis“, kurioms priskirtinos ir mūsų šventovės.
Jevgenija NEGANOVA