Šventinis Kalėdų apsakymas

 

Dievobaimingasis Dievo tarnas Sergijus jau kokius penkerius metus nevalgė mėsos. Nuo tada, kai jis nutarė tapti vienuoliu, jokia niekingos mėsos dalelė nelietė jo lūpų.

Tiesa, gretimo vienuolyno, į kurį Sergijus nutarė stoti, igumenas nepalaimino jo tapti net novicijumi, bet Sergijus vilties neprarado, mėsos nevalgė, uoliai pasninkavo, rožančiaus iš rankų neišleido ir maldą, kad Dievas suminkštintų užkietėjusias širdis, o ypač igumeno, kartojo kasdien.

O žuvyčių, kaip ir dera būsimajam vienuoliui, Sergijus nevengė. Ir ne tik kad nevengė, bet ir nusimanė apie jas. Mėgo tas, kurios riebesnės ir, būtinai be kaulų! Pastebėjo keistą dėsningumą: juo žuvis riebesnė, juo mažiau joje tų smulkių, bjaurių ašakų, kurios nepastebėtos, tarsi būtų slidūs gyviai, prasmunka į gerklę ir įstringa joje. Tada pabandyk tokią iškrapštyti!

Todėl jis teikė pirmenybę riebesnei, sultingesnei žuvytei. Savaime aišku, silkutei: na, kaip gali stačiatikis verstis be silkutės, ypač silkutės su daržovių ,,užklotu“, ypač žiemą! Mėgo ir omulį, makrelę. Nepeikė ir eršketienos. Juoba, kad ši karališkoji žuvis - natūrali, neišauginta – kiekvieną pavasarį pakildavo neršti į upę, tekančią netoli būsimo broliuko Sergijaus vienuolyno. Sumokėjęs nustatytą sumą, galėjai visiškai legaliai ją pagauti.

Būdavo, vienuoliai ištraukia porą tokių dvidešimties kilogramų ,,paršelių“, ir broliams yra kuo save pamaloninti pasibaigus Užmigimo pasninkui ir beveik iki pačių Velykų. Ir ne tik broliams  - Sergijui taip pat atitekdavo vienuoliškosios ,,mėsos“.

Mūsų herojus iš visų stačiatikių švenčių labiausiai mėgo tarpkalėdį, prasidedantį po Kalėdų ir vis besitęsiantį iki pat Krikšto. Tuomet jis kasdien, neišskiriant nė trečiadienių su penktadieniais, mėgavosi įvairiomis, kokių Dievas atsiųsdavo, skaniomis žuvytėmis. Tik visokių šliužų nė iš tolo nepakentė: krevečių, midijų ar, neduok, Viešpatie, kokių nors austrių. Solidus buvo žmogus, rimtas, neišdykus. Ir kodėl igumenas iki šiol nepalaimino jo tapti vienuoliu?!

Tarpkalėdį jis mėgo ne tik dėl  gausių ir puikių patiekalų. Dar nuo vaikystės, kuomet mama per Kalėdas skaitydavo jam šventinius apsakymėlius, jis gyveno jausdamas ypatingą, stebuklu dvelkiančią atmosferą. Ir kai jis, mažametis, užgniaužęs kvapą, klausėsi mylimo mamos balso, tada labiausiai troško, kad ir pats patirtų kokį nors stebuklą, kad ir jį, kaip tų apsakymų herojus, kas nors išgelbėtų ar kuo nors apdovanotų, o gal net jam būtų suteikta malonė pamatyti angelą...

Ką ten kalbėti apie vaikystę! Tiesą sakant, jis ir dabar apie tai svajojo, nors seniai užaugo, nors rengėsi tapti vienuoliu ir gerai žinojo, kad stebuklų trokštama, kai tikėjimas yra svirus ir netvarus, tarsi sėkla, mesta ant uolų.

Todėl sotindamasis švelnia eršketo filė, kurią Dievas atsiuntė savo tarnui trečią tarpkalėdžio vakarą, Sergijus, slapčia dūsaudamas, kartkartėmis vis susikrimsdavo dėl to, kad Dievas iki šiol jo neapdovanojo stebuklu, neparodė Savo valios ir nepaprotino bloga jam linkinčių asmenų: to paties igumeno, kad priimtų jį į vienuolyną.

Tuo tarpu iš lėkštės prieš mūsų ,,skausmų vyrą“ kąsnelis po kąsnelio nepastebimai ir neišvengiamai jo burnoje dingstanti žuvytė buvo itin  gardi. Apiberta peletrūnais, pašlakstyta citrinų sultimis, iškepta su bešamelio padažu, ji stačiai tirpo burnoje. Bet į graudžias mintis paniręs mūsų ,,nabagėlis“ to nepastebėjo. Automatiškai žiaumodamas maistą jis mąstė apie būties trapumą ir apie tai, kokią palaimą jautė Adomas ir Ieva Rojuje, galėdami tiesiogiai regėti Dievą ir bendrauti su Juo.

Šių nelinksmų jo minčių tėkmė išsyk nutrūko tą pačią sekundę, kai garbusis mąstytojas apie Dievą staiga pajuto tarsi į gerklę būtų pašinas įsmigęs! Nejaugi ašaka? Kaip ji čia atsirado?!

Ir vis dėlto tai buvo ji: plona, aštri – bjauri.

Sergijus keletą sykių atliko rijimo judesius, tikėdamasis, kad ašaka nusmuks žemyn. Be rezultatų: ašaka tebestyrojo įstrigusi gerklėje. Reikėjo nedelsiant suvalgyti ką nors kieta, kas galėtų ją prastumti. Tačiau ką? Tiktų duonos plutelė, bet pastarąjį pusmetį, siekdamas tapti sveikesnis bei dvasingesnis, Sergijus liesėjo ir nelaikė namuose duonos, kad nejaustų pagundos. Mat jis nepaprastai mėgo duoną, ypač tą, kurią kepdavo būsimajame jo vienuolyne. Tai buvo dideli kepalai su traškia plutele. Ak, kaip dabar praverstų ši plutelė! Tačiau negi nakčiai artėjant bėgsi į vienuolyną!

Ir čia Sergijus prisiminė, kad šaldytuvo durelėse jis laiko porą prosforų, kurios sukietėjo begulėdamos, tad dabar jos – pats tas, ko reikia nustumti tą nelemtą ašaką.

Pašokęs nuo kėdės jis puolė prie šaldytuvo. Taip ir yra, štai jos: dvi apskritos prosforos: mielinės, kvietinių miltų, primenančios bandeles (per pamaldas, skaitant atminų už gyvųjų sveikatą ir mirusiųjų atilsį raštelius, iš tokių prosforų išimamos mažos dalelės). Suvalgius tokią prosforą gerklėje neliks jokių ašakų.

Tačiau yra vienas subtilus dalykas: prosforą galima valgyti tik tuščiu skrandžiu, užgeriant šventintu vandeniu, o ne po to, kai sudorojai gerą gabalą riebios žuvies, užgerdamas ją (kam čia slėpti?) dideliu bokalu vyno.

- Na ir pagunda! Ką man daryti? - tyliai krimtosi Sergijus – ir vienaip blogai, ir kitaip negerai! Suvalgysi – nuodėmė, o nesuvalgysi – nežinia, kas tavęs laukia! Kas, jeigu įsmigs giliai į gerklę, ir tada, nori nenori, o teks operuotis! Na ir pagunda!

Betgi, tai bus daroma išsigelbėjimo dėlei, - tęsė savo įtikinėjimus vidinis balsas; o jeigu išsigelbėjimo, tąsyk tai ne nuodėmė.

Na, jeigu tik išsigelbėjimo dėlei, nutarė Sergijus ir atsargiai, tarsi atsiprašydamas aukščiausiųjų galybių dėl savo dvasinės bejėgystės, prakando kietą it plyta prosforą.
Sudžiūvę, sausi jos gabalėliai vienas po kito nemaloniai gremžė gerklę, nepalikdami ašakai, kaip jis tikėjosi, jokio šanso.

Ir išties, prarijęs paskutinį kietą gabalėlį ir nurijęs seilę, jis su palengvėjimu pajuto, kad gerklė švari.

- Garbė Tau, Viešpatie! – sušuko mūsų laimės kūdikis, persižegnojęs prieš Dievo Motinos ikoną, kabėjusią garbingoje vietoje. – Tu esi didžiai Maloningas ir nepaliaujamai Dosnus!
Ir čia, padėkojus Dievui už išgelbėjimą nuo to, kas nutiko, jam būtų reikėję ramiai eiti miegoti, tačiau žmogaus prigimtis ne tokia paprastutė. Žvelgdamas į likusią prosforą, jis pagalvojo: o kodėl ir jos nesuvalgius? Juk jis jau pažeidė draudimą ir suvalgė pirmąją ne taip, kaip dera. Tad nieko nepraras, jei ir šią suvalgys. Koks skirtumas – viena ar dvi?

Viešpats gailestingas – atleis. Juk atleido dėl pirmos. O prosforos tokio įstabaus skonio – tai vėlgi vaikystės skonis.

Sergijus nė pats nepastebėjo, kada spėjo prakąsti prosforą ir ėmė ryžtingai, energingai ją kramtyti. Bet staiga pajuto, kad jos skonis tapo kažkoks keistas: atrodė, jog burnoje išties yra plytos dalelė, aplipusi kietais milteliais.

,,Tikriausiai be reikalo nutariau suvalgyti antrą prosforą“,- pagalvojo Sergijus, ir čia pat jį užliejo nevilties, o kartu ir atgailos banga, suvokus: dantis! Juk tai dantis nulūžo! Priekinis! Štai, kas nutinka, kuomet pažeidi Dievo nurodymus…Jis atleido, kai prosfora buvo valgoma siekiant išsigelbėti, bet neatleido pilvapenystės.

,,Viešpatie, atleisk man, nusidėjėliui”,- ėmė melsti Sergijus. 

Štai ir įvyko tarpkalėdžio ,,stebuklas” - neliko danties!.. Kažkas nusipelnė tikro stebuklo, o aš – tik tokio. Viešpats Adomą ir Ievą išvarė iš Rojaus, o mane nusiuntė pas odontologą.

Tačiau juo ilgiau Sergijus mąstė apie tai, kas nutiko, tą švwntės vakarą sėdėdamas savo buto celėje, juo labiau sieloje blėso liūdesys ir graužatis, užleisdami vietą džiūgesiui bei dėkingumui. Juk tai, kas įvyko, neabejotinai buvo tikras stebuklas – nesvarbu, koks: Kalėdų, Velykų, tarpkalėdžio – Dievui įprastas stebuklas. Dievo Apsireiškimo stebuklas, kuomet mūsų kasdieniame gyvenime Viešpats atskleidžia Save, Savo valią, o, kai reikia, ir Savo atpildą, ir mes įsitikiname, kad nesame vieni, kad JIS – su mumis.

P.S. Visiškai ir galutinai Dievo valia Sergijui atsiskleidė, kuomet jauna ir simpatinga odontologė Julija, kruopščiai ir atidžiai dirbdama, sutaisė jo dantį, o po kurio laiko tapo jo žmona.

Jevgenija NEGANOVA