Metropolitas Inokentijus: Ar mes rengiamės būsimajam susitikimui su Dievu?
Brangūs broliai ir seserys!
Stačiatikių Bažnyčia vasario 15 mini Dieviškojo Kūdikio Jėzaus Kristaus Atnešimą į Jeruzalės šventyklą keturiasdešimtą dieną po Jo gimimo. Šventykloje Kristų pasitiko senolis Simeonas ir pranašė Ona. Todėl ši švente vadinama „Pasitikimu“ ar „Susitikimu“ (rus. „Sretenije“, „Vstrečia“). Simeonas buvo „teisus ir dievobaimingas“, tyros širdies žmogus (Lk 2,25). Todėl jis atpažino, kad į šventovę atneštas Kūdikis yra Kristus Išganytojas. Simeonas gyveno dėl Kristaus, gyveno laukdamas susitikimo su Kristumi.
Ir mes, gyvendami čia, žemėje, iš visų sielos galių turime stengtis susitikti su Viešpačiu Dievu, kad būtume su Juo vieningi amžinybėje. O šventieji Tėvai mums sako, kad nesusivienijus su Juo dar čia, kol gyvename šioje žemėje, negalėsime ir ateityje susitikti su Dievu ir būti su Juo vieningi. Mūsų siela turi trokšti vienytis su Dievu. Šį troškimą skatina mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, norinčio gyventi mūsų širdyje, meilė.
Viešpats kreipiasi į kiekvieną iš mūsų, sakydamas: „Mano vaike, duok Man savo širdį!“ (Pat 23,26. Pridursime, kad vertime į lietuvių kalbą ši vieta išversta taip: „Mano vaike, pasitikėk Manimi…“). Mums dera nedelsiant kreiptis į Kristų ir atverti Jam širdį tiek džiaugsmo, tiek skausmo valandą. Būtina apverkti savo nevertingumą, nederamumą, karštai atgailauti dėl savo nuodėmių, prašyti, kad Jis padėtų įveikti išbandymus, kuriuos patiriame savo gyvenime. Tuomet Viešpats mums dovanoja Šventosios Dvasios malonių, ir kryžius, kurį nešame, tampa lengvesnis. Rūsčios tikrovės metą, kuomet susiduriame su išbandymais, reikia skubėti prie Kristaus: „Šaukis Manęs vargo dieną; išgelbėsiu tave, ir tu Mane šlovinsi“ (Ps 49/50, 15), nes „Viešpats artimas kiekvienam, kas Jo šaukiasi“ (Ps 144/145, 18).
Svarbiausia mūsų susitikimų su Viešpačiu vieta yra Dievo Šventovė. Čia kiekvienas Slėpinys, kiekviena malda dovanoja džiugų Dievo ir žmogaus susitikimą. Krikšto Slėpinys nuplauna gimtąją nuodėmę ir atveria žmogui Bažnyčios duris. Žmogus tampa krikščioniu, jis susisieja su Kristaus vardu. Patepimo šventinta mira Slėpinys suteikia žmogui maloningų galių būti vertu Kristaus vardo, kuris yra šventas, iškilus. Tokį žmogus ir turi jį išsaugoti. Bet mes, deja, to neįstengiame padaryti, nes mūsų gyvenimui stinga tyrumo ir šventumo. Ir tuomet Bažnyčia suteikia mums kitą Slėpinį - Išpažintį, kurios dėka atgailaujantis žmogus turi galimybę nuplauti nuodėmių purvą ir vėl atgauti teisę susisieti su Kristaus vardu. O pažvelkime į dar vieną Slėpinį - Šventąją Eucharistiją. Kas tai, jei ne mūsų susitikimas su Kristumi? Ir ne tik susitikimas - žmogus į savo esybę, į save priima Patį Kristų, Kuris Švenčiausiųjų Slėpinių dalininkams suteikiamas duonos ir vyno pavidalu.
O kiti Slėpiniai? Santuokos Sakramentas pašventina mūsų šeimą. Patepimo šventintu aliejumi Slėpinys suteikia mums galimybę pasirūpinti, išprašyti, kad Dievas pagydytų mūsų sielą ir kūną. Kokių maloningų galimybių Kristaus Bažnyčia suteikia žmogui! Bet dauguma žmonių, deja, labai retai naudojasi šiomis galimybėmis (o daugelis ir visai nesinaudoja).
Mes neskubame susitikti su Dievu. Mums atrodo, kad susitikimas su Juo iš dalies apribos mūsų laisvę, ir mes nebegalėsime atlikti viso to, ką norėtume daryti. Juk užuot laukę amžinos palaimos Anapilyje, mes jau čia, žemėje, trokštame gauti visų įmanomų gėrybių.
Žmogus nenori apsiriboti ir darbuotis vardan gyvenimo amžinybėje! „Atbuko širdis šios tautos (...) jie negali (...) suprasti širdimi, kad sugrįžtų ir būtų pagydyti“, - sako pranašas Izaijas (Iz 6,10. Pridursime, kad lietuviškame vertime yra ne „atbuko širdis“, o „atbukink širdį“).
Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Sutikimo šventė vis primena, kad mums derėtų nuolat stengtis susitikti su Dievu, nuolat galvoti apie tai, kas amžina, neapsiribojant tuo, kas žemiška.
Broliai ir seserys, duok, Dieve, kad kiekvienas iš mūsų, sykį Krikšto Slėpinio dėka susitikęs su Vienatiniu Dievu Trijuose Asmenyse, nebesiskirtų su Juo visas likusias žemiškojo gyvenimo dienas ir su Juo būsimajame gyvenime amžinybėje. „Kaip elnė ilgisi tekančio vandens, taip aš ilgiuosi Tavęs, Dieve. Visa gyvastimi trokštu Dievo, gyvojo Dievo; kada nueisiu ir pamatysiu Dievo veidą!“ (Ps 42/41, 2-3).
Melskime to mūsų Viešpatį Jėzų Kristų! Pasimelskime ir Dangaus Karalienei, Mergelei Dievo Gimdytojai bei visiems Lietuvos krašto šventiesiems, kad dėl jų maldų, dėl jų užtarimo ir prašymų Viešpats padėtų mums šiame pasaulyje būti vertiems garbingo krikščionio vardo, kad į savo širdį priimtume Kristų ir niekuomet su Juo nebesiskirtume.
Viešpats pirmiausia ragina mus atgailauti, apsivalyti sielą, kad galėtume sėkmingai priartėti prie mūsų gyvenimo čia pabaigos ir džiaugtumės susitikimu su Kristumi Išganytoju Dangaus Karalystėje. Amen.
Vilniaus ir Lietuvos metropolitas INOKENTIJUS
Protojerėjaus Igorio Rinkevičiaus nuotrauka. Straipsnis buvo publikuotas laikščio ,,Stačiatikių Lietuva” vasario mėnesio numeryje.