„Tikiu į vieną, Šventą, Visuotinę ir Apaštališką Bažnyčią“
„Tik Bažnyčioje yra tikras, tyras tikėjimas; tikėjimo vienovė, bendrumas neatskiriamai susijęs su Bažnyčios vienumu. Tam, kuris nepaiso Bažnyčios vienybės, nevalia manyti, kad jis išsaugoja tikėjimą.“
Šv. Kankinys, hierarchas Hilarionas (Troickis), Verey arkivyskupas
Trakų vyskupas vikaras AMBROSIJUS
Ne vieną kanoninį nusikaltimą padarę ir už juos iš kunigų pašalinti buvę Lietuvos Stačiatikių Bažnyčios klero nariai pastaruoju metu nebeslepia, jog jie iš pat pradžių planavo sukurti paralelinę struktūrą, pavaldžią Konstantinopolio Patriarchatui. O patys jie tikisi, kad Konstantinopolio Patriarchas grąžins jiems dvasininko statusą; jie bando suteikti teisėtumo savo veiksmams, aiškindami, jog siekia atkurti moralinį ir istorinį teisingumą.
Lietuvos Stačiatikių Bažnyčios adresu būtent iš jų lūpų dažniausiai skamba įvairūs kaltinimai: esą ji neteisėtai
atsirado ir gyvuoja mūsų šalies teritorijoje, esą pritaria karui ir nepakankamai rūpinasi įvairių diasporų, išpažįstančių Stačiatikybę, pastoracija, sielovada.
Lietuvos stačiatikius bandoma įtraukti į bažnytinį konfliktą, panašų į tą, kuris dabar kilęs Ukrainos žemėje, o anksčiau įvyko Estijoje. Savo vaidmenį šiame konflikte atlieka ir iš kunigų pašalinti buvę Lietuvos Stačiatikių Bažnyčios klero nariai. Neturėdami tam teisės jie, apsirengę bažnytiniais rūbais, talkino Stačiatikių Bažnyčios Ukrainoje (SBU) dvasininkui, nors jis yra suspenduotas (jam uždrausta atlikti religines apeigas); sausio mėnesį Vilniuje, Anykščiuose ir Klaipėdoje vyko jų „pamaldos“, į kurias bendrai išpažinčiai ir Komunijai atėjo ir neapdairiai jais pasitikėję pasauliečiai. Kad ir ką apie save sakytų iš klero pašalinti asmenys, nekyla abejonių, kad jų veikla - skaldytojiška.
Priminsiu, jog buvę dvasininkai pašalinti iš kunigų ne dėl savo antikarinės pozicijos ar dėl kritikos Patriarcho Kirilo adresu, o už sunkius bažnytinius nusikaltimus: priesaikos laužymą, dvasininko pažadų ir priesaikos nepaisymą, suokalbį prieš savo vyskupą bei brolius dvasininkus, dalyvavimą kampanijoje, siekiančioje diskredituoti Bažnyčią, jos hierarchus bei brolius dvasininkus.
Karą ir agresiją prieš Ukrainą pasmerkė tiek hierarchas ordinaras, tiek kiti Lietuvos Stačiatikių Bažnyčios klero nariai, todėl buvusių klero narių teiginiai, esą jie nukentėję dėl savo antikarinių pasisakymų, yra absurdiški, neatitinkantys tikrovės.
Tenka apgailestauti, kad į Bažnyčios skaldymo kelią pasukusių buvusių dvasininkų planus, siekius ir lūkesčius remia ir Lietuvos valstybės valdininkai, kurie pernai du kartus buvo susitikę su Patriarchu Baltramiejumi. Praėjusių metų gruodį aukšto rango Konstantinopolio Patriarchato hierarchas buvo atvykęs į Vilnių susitikti su ministrų pirmininke ponia Ingrida Šimonyte.
Tuo tarpu krikščionybės plėtrą Lietuvoje pradėjo būtent stačiatikiai, be to, rusų dvasinės tradicijos tikintieji. Kaip teigiama Lietuvos Stačiatikių Bažnyčiai skirtame straipsnyje, paskelbtame Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje, valdant Didžiajam Lietuvos kunigaikščiui Gediminui, į Lietuvos sudėtį įėjo gana daug rusų (rusėnų) žemių, kuriose dauguma gyventojų buvo stačiatikiai. Tad nuo ⅩⅣ amžiaus 56 kunigaikščiai lietuviai išpažino Stačiatikybę, 15 lietuvių kunigaikštyčių buvo ištekinta už rusų kunigaikščių stačiatikių, o 16 rusų kunigaikštyčių stačiatikių ištekėjo už kunigaikščių lietuvių.
Dabar Lietuvos Stačiatikių Bažnyčia visa jos pilnatve ryžtingai pareiškė savo antikarinę poziciją. Mūsų šventovėse sudarytos visos sąlygos melstis tikintiesiems nepriklausomai nuo jų tautybės ir politinių pažiūrų. Pamaldos reguliariai vyksta ne tik bažnytine slavų kalba, bet ir lietuvių, ukrainiečių, baltarusių, graikų, sakartvelų bei anglų kalbomis.
Nepaisant to, minėtos SBU klero nariai, padedant buvusiems Lietuvos Stačiatikių Bažnyčios dvasininkams, ėmė rengti pamaldas Lietuvos teritorijoje. Būtina pabrėžti, kad SBU nėra kanoninių principų tęstinumo ir apaštališkojo perimamumo, o tai reiškia, kad ji yra neteisėta. Lietuvos Stačiatikių Bažnyčia su aukščiau minima kanoniškai neligitimine religine struktūra nepalaiko jokiu eucharistinių ryšių. Šiuo metu, nepaisant Konstantinopolio Patriarcho raginimų, oficialiai SBU pripažino tik keturios iš penkiolikos autokefalinių Stačiatikių Bažnyčių.
SBU buvo sudaryta susiliejus dviems nekanoniškoms nuo Bažnyčios atsiskyrusioms grupuotėms - Kijevo Patriarchato Ukrainos Stačiatikių Bažnyčiai ir Ukrainos Autokefalinei Stačiatikių Bažnyčiai. Būtent ši struktūra, vienijanti „dvasininkus“, kurie nebuvo teisėtai įšventinti, 2018 metais iš Konstantinopolio Patriarcho Baltramiejaus gavo Tomosą dėl autokefalijos.
Esama nuomonės, kad tik Konstantinopolio Patriarchas turi teisę tai ar kitai Bažnyčiai suteikti autokefaliją, net jeigu ta Bažnyčia prievarta atskirta nuo Motinos Bažnyčios. Daugumos kitų Autokefalinių Bažnyčių vadovai su tuo nesutinka. Istorijos eigoje būta įvairių autokefalijos paskelbimo ir suteikimo būdų; tai tikrai darė ne tik Konstantinopolio Patriarchas. Be to, Stačiatikių Bažnyčių santykių lygmeniu buvo parengtas dokumentas, kad ateityje autokefalija bus suteikiama tik pritarus visoms Autokefalinėms Bažnyčioms.
Kai dėl Lietuvos Stačiatikių Bažnyčios klero narių, pašalintų iš kunigų, ateities, klaidinga manyti, jog Konstantinopolio Patriarchui suteikta auksčiausiosios apeliacinės instancijos teisės, nors ir yra taip manančiųjų. Tuo tarpu Bažnytinio teismo procedūra prasideda ir baigiasi toje pačioje Autokefalinėje (Vietinėje) Bažnyčioje, kuriai priklauso teisiamasis. Tad jeigu Konstantinopolio Patriarchas buvusiems Lietuvos Stačiatikių Bažnyčios klero nariams vėl suteiks kunigo vardą, tai bus neteisėta, o jų atliekamos „apeigos“, „slėpiniai“ - neveiksmingi, nekanoniški.
Nuomonė, jog Konstantinopolio Patriarchas turi ypatingų privilegijų, iškeliančių jį virš visų kitų Autokefalinių Bažnyčių vadovų, yra labai klaidinga. Tik tam metui, kai buvo rengiamasi sušaukti Visuotinį Stačiatikių Susirinkimą, Autokefalinės Stačiatikių Bažnyčios sutiko suteikti Konstantinopolio Patriarchui tam tikrų koordinatoriaus funkcijų. Pavyzdžiui, jam buvo duota teisė sušaukti Visuotinius Stačiatikių pasitarimus ir pirmininkauti jų metu, bet vadovaujantis tik Stačiatikių Bažnyčių konsensu, o šiuo metu jo nėra. Tad klaidinga laikyti Konstantinopolio Patriarchą visos Stačiatikių Bažnyčios vadovu. Stačiatikių Bažnyčia - tai tarpusavyje lygių Bažnyčių, kurių kiekviena turi savo vadovą, šeima. Vienos, Visuotinės Bažnyčios Galva yra mūsų Viešpats Jėzus Kristus. O „paskučiausiais laikais“ skelbiami kitokie mokymai griauna pačius Stačiatikių Bažnyčios sampratos pagrindus.
Stačiatikybę išpažįstantys krikščionys tiki „į Vieną, Šventą, Visuotinę ir Apaštališką Bažnyčią“. Turint omenyje šio straipsnio kontekstą, dera atkreipti dėmesį į šį Bažnyčios apibūdinimą; „Apaštališka Bažnyčia“ reiškia, kad jos pradmuo - apaštalai, kuriems per Sekmines buvo suteikta Šventosios Dvasios malonė. Vadinasi, Stačiatikių Bažnyčioje tik du, trys ar daugiau vyskupų gali suteikti kunigui vyskupo šventinimus. Vyskupai - nuosekli Apaštalų perėmėjų kaita. Taip nenutrūkstamas maloningųjų įšventinimų tęstinumas pasiekė ir mūsų laikus.
Pasitaiko apsišaukėlių ir save „pašventinusiųjų“ asmenų, kurie dedasi esą vyskupai, nors iš tikrųjų nėra sulaukę tikro įšventinimo. Ir šie asmenys drįsta teikti įšventinimo Sakramentą kitiems.
Šį kiekvienam krikščioniui, išpažįstančiam Stačiatikybę, sunkų metą nepaprastai svarbu suprasti mūsų Tikėjimo Išpažinimo teiginius bei devintos „Tikėjimo Išpažinimo“ dalies žodžių apie vieną, Šventą, Visuotinę ir Apaštališką Bažnyčią reikšmę krikščionio sielos išganymui. Stačiatikybę išpažįstantis krikščionis turi aiškiai suvokti, su kuo jis turi reikalą: su Bažnyčios skaldytoju, su save „pašventinusiu“ asmeniu ar su dvasininku, kuris įšventintas kanoniškai, vadovaujantis apaštališkuoju perimamumu, be to, gavęs teisėto hierarcho palaiminimą atlikti Bažnyčios Slėpinius.
Dabar itin aktualūs tampa šventojo kankinio Hilariono (Troickio), Verey arkivyskupo, žodžiai, jog „tikėjimo vienovė, bendrumas neatskiriamai susijęs su Bažnyčios vienumu…“
Citata: „Bažnytinio teismo procedūra prasideda ir baigiasi toje pačioje Autokefalinėje Bažnyčioje, kuriai priklauso teisiamasis.“
Nuotraukoje: Sekminių (Šventosios Dvasios Nužengimo ant apaštalų) ikona.
Straipsnis buvo publikuotas laikščio ,,Stačiatikių Lietuva” vasario mėnesio numeryje.