Liublino ir Chelmo arkivyskupas Abelis: Stovėkite tvirtai ir nenukrypkite nuo Stačiatikybės tiesos


„Metropolito Inokentijaus sprendimas buvo teisingas. Niekas neturėtų pažeisti bažnytinių kanonų, idant būtų išvengta bet kokių nesklandumų ir Bažnyčios susiskaldymo.", – kalbėjo Lenkijos Stačiatikių Bažnyčios atstovas, Jo Eminencija metropolitas Sava, praėjusią vasarą komentuodamas sprendimą dėl penkių buvusių Lietuvos Stačiatikių arkivyskupijos klero narių pašalinimo iš dvasininkų luomo. Broliška Autokefalinės Lenkijos Stačiatikių Bažnyčios parama tapo ir Liublino ir Chelmo arkivyskupo Abelio dalyvavimas iškilmėse, skirtose Aušros vartų Dievo Motinos ikonos garbei sausio pradžioje.

 

Arkivyskupas Abelis maloniai sutiko atsakyti į laikraščio „Stačiatikių Lietuva” klausimus.


-    Gerbiamasis Ekscelencija Abeli, leiskite Jūsų asmenyje padėkoti Lenkijos Stačiatikių Bažnyčiai už paramą Vilniaus ir Lietuvos vyskupijai šį sudėtingą metą. Jus dalyvavote iškilmėse Aušros vartų Dievo Motinos ikonos garbei. Kokie jūsų įspūdžiai?

-    Man labai malonu, kad palaiminus Lenkijos Stačiatikių Bažnyčios vadovui, palaimingajam metropolitui Savai (liet. Sabas), man teko 2023 metų Kalėdų švenčių dienomis dalyvauti iškilmėse Aušros vartų Dievo Motinos ikonos garbei. Aš daug sykių lankiausi jūsų puikiajame Vilniaus mieste. Dar praėjusio šimtmečio aštuntą dekadą, besimokydamas Varšuvos Stačiatikių Dvasinėje Seminarijoje, aš keletą kartų buvau pamaldose, kurios vyko Vilniaus Šventosios Dvasios vienuolyne, ir, žinoma, prie Aušros vartų Dievo Motinos ikonos. Gerai prisimenu vienuolių choro vadovą ir buvusį šio vienuolyno dekaną igumeną Metodijų. Bendravimas su juo paliko labai malonių įspūdžių. Lankydamasis Vilniuje prisimenu daug man svarbių žmonių, Vilniaus Dvasinės Seminarijos auklėtinių. Tai ir velionis mūsų Bažnyčios vadovas, metropolitas Vasilijus ( Vasilij Doroškevič), ir arkivyskupas Nikanoras (Nikanor; Nesluchovskij), ir protojerėjus Serafimas Železniakovičius (Serafim Železniakovič), ir dar daug, daug kitų. Jaunystėje mėgau lankytis Vilniaus Užmigimo (Skaisčiausiosios) katedroje, kur turėjau galimybę nusilenkti Didžiosios kunigaikštienės Jelenos kapavietei. Sudėtingą Viduramžių metą Jelena buvo didi Šventosios Stačiatikybės gynėja.  O dar per Vilnių keliaudavau į Kaliningrado sritį, kur gyvena mano giminės, tarp kurių - mano velionės mamos gimtoji sesuo. 

-    Bendras tarnavimas pamaldose, kurios vyko sausio 8 ir 9 dieną, iškilmingai pagerbiant Aušros vartų Dievo Motinos ikoną, tapo stačiatikių vienybės ir broliškos meilės raiška. Taip buvo ir iškilmėse Grabarkoje, kurioje dalyvavo tada Lenkijoje lankęsis Vilniaus ir Lietuvos metropolitas Inokentijus. Kai dėl stačiatikių vienybės, tai čia dabar esama problemų. Kodėl, Jūsų nuomone, jos kilo?

-    Jo Eminencijos Metropolito Inokentijaus vizitas Lenkijoje, įvykęs praėjusių metų rugpjūtį, tapo ženkliu istorijos įvykiu. Bendrai celebruota Dieviškoji Liturgija švenčiant Viešpaties Atsimainymą vienuolyne, įsikūrusiame ant švento Grabarkos kalno, kur buvo susirinkimę dešimtys tūkstančių maldininkų, paliko neišdildomą įspūdį. Mums, stačiatikiams, tai yra svarus mūsų visuotinumo ženklas. O visuotinumas yra Šventosios Stačiatikybės esmė. Šiandien visame pasaulyje, daugelyje žmonijos egzistavimo sričių juntama krizė. Ši krizė glemžia ir mūsų Visuotinės Bažnyčios bendrystę. Mes, stačiatikiai, krizę laikome Viešpaties bausme, kuria siekiama paprotinti žmogų. Ir jeigu žmogus visas krizes vertina šiuo, tikinčiojo, požiūriu, jis supranta, kad čia teisiamas ir jis pats. Tai svarbiausia. Bet mes, tikintieji, gyvename, visas viltis sudėję į Prisikėlusįjį Vyriausiąjį Kunigą, Viešpatį Jėzų Kristų, ir į visa, kas vyksta, žvelgiame turėdami omenyje Jo Prisikėlimą Trečiąją dieną, kuris apsčiai teikia dvasinio optimizmo. Kartu mes matome, kad mūsų bendravimas, mūsų bendros pamaldos padeda įveikti visą blogį.

-    Lenkijos Stačiatikių Bažnyčia laikosi labai principingos pozicijos Stačiatikių Bažnyčios Ukrainoje (SBU) atžvilgiu. Aptarkite šią poziciją. Lietuvos stačiatikiams tai labai aktualus dalykas, nes SBU atstovai lankosi Lietuvoje, kviečia tikinčiuosius į pamaldas. 

-    Nuo pat Ukrainoje įvykusio skilimo pradžios Lenkijos Stačiatikių Bažnyčia užėmė principingą poziciją, grindžiamą dogmatika ir kanonais. Mes neprieštaraujame tam, kad Ukrainoje, savarankiškoje valstybėje, Stačiatikybę vainikuotų autokefalinės Bažnyčios struktūra. Tačiau kartu, siekiant šio statuso, turi būti išsaugotas Apaštališkojo perimamumo principas. Deja, dabar vadinamosios Stačiatikių Bažnyčios Ukrainoje būklė yra tokia, kad čia nėra kanoninių principų tęstinumo. Dėl šios situacijos pasaulio autokefalinių Bažnyčių abipusiems ryšiams iškilo daugybę problemų. Pas mus, Lenkijoje, taip pat juntami SBU struktūrų atstovų veiksmai. Daugybės pabėgėlių iš Ukrainos, patekusių į Lenkijos valstybės teritoriją, visas pastoracijos, sielovados reikmes tenkina mūsų Lenkijos Stačiatikių Bažnyčia. 

-    Kaip Lenkijos Stačiatikių Bažnyčiai (LSB) atsilėpė Rusijos įsiveržimas į Ukrainą, prasidėjęs 2022 metų vasario 24? Kokie iššūkiai dabar iškilę LSB?

-    Po praėjusių metų vasario 24 į Lenkijos Valstybės teritoriją atvyko daug karo pabėgėlių iš Ukrainos. Šimtai tūkstančių nelaimingų žmonių sulaukė dvasinės pagundos Lenkijos Stačiatikių Bažnyčios šventovėse. Mūsų Bažnyčia suskubo visais įmanomais būdais padėti mūsų broliams stačiatikiams - pabėgėliams iš Ukrainos, teikdama socialinę paramą, aprūpindama pastoge. Mes taip pat skiriame daug dėmesio tam,  kad mokyklose ukrainiečių vaikai būtų mokomi Stačiatikių tikėjimo tiesų.

-    Vilniaus ir Lietuvos vyskupija nedelsdama pasmerkė agresiją prieš Ukrainą, be to, pasmerkė šį užpuolimą visais lygmenimis: vyskupijos vadovybės, kitų dvasininkų bei pasauliečių. Ar Lenkijos Stačiatikių Bažnyčia paskelbė savo požiūrį į šį karą? Jeigu taip, paminėkite, ko konkrečiai imtasi? 

-    Lenkijos Stačiatikių Bažnyčios Švenčiausiasis Vyskupų Soboras nusiuntė Rusijos Federacijos vyriausybei raštą, prašydamas nutraukti agresiją ir karinius veiksmus prieš Ukrainą. Mūsų Bažnyčios hierarchai ir pavieniui savo viešuose pasisakymuose ne sykį darė analogiškus pareiškimus. Mūsų šventovėse per pamaldas nuolat specialiai meldžiamasi prašant taikos visame pasaulyje bei gerovės Bažnyčiai Ukrainoje, o kartu - kad būtų nutraukti kariniai veiksmai, vykstantys kaimynystėje, šalia rytinės mūsų šalies sienos. 

-    Apžvelkite šiuolaikinę Lenkijos Stačiatikių Bažnyčios būklę. Ar teisybė, kad pamaldos pas jus dažniau vyksta ne lenkų, o bažnytine slavų kalba?

-    Lenkijos Stačiatikių Bažnyčia stabiliai gyvuoja demokratiškos valstybės ribose. Mūsų Bažnyčioje 7 vyskupijos; vieną jų - karinė, užsiimanti Stačiatikybę išpažįstančių kariškių pastoracija, sielovada. Būsimieji dvasininkai mokosi Stačiatikių Dvasinėje Seminarijoje ir Krikščioniškosios Teologijos Akademijos Stačiatikybės Sekcijoje. Abi šios mūsų Bažnyčios mokymo įstaigos yra Varšuvoje. Be to, mūsų Bažnyčioje veikia ikonų tapybos mokykla bei kursai chorų vadovams ir psalmininkams. 

Dvasinis Bažnyčios gyvenimas plėtojamas dešimtyje vienuolynų. Mūsų Bažnyčioje religinės apeigos dažniausiai vyksta bažnytine slavų kalba. Yra keletas šventovių, kur vartojama ir lenkų kalba, o kai kuriose parapijose, kur yra toks poreikis bei nusistovėjo tokia tradicija, bažnytinė slavų kalba tariama taip kaip įprasta ukrainiečiams. 

Mūsų Bažnyčia spausdina mišiolus lenkų kalba, taip pat esama stačiatikiams skirto Naujojo Testamento vertimo į lenkų kalbą, kurį aprobavo mūsų Bažnyčios Švenčiausiojo Vyskupų Soboro Sinodas. Pamokslai šventovėse sakomi įvairiomis kalbomis, priklausomai nuo parapijiečių reikmių ir pageidavimų. Tai gali būti lenkų, baltarusių, rusų, ukrainiečių kalbos, taip pat ir lemkų  tarmė. Pamaldos vyksta graikų bei rumunų kalbomis. Stačiatikių Jaunimo Brolija bei Bažnyčios Brolijų veikla nusipelno atskiro didelio pokalbio, nes šios Brolijos daug nuveikė plėtodamos švietėjišką veiklą. Mūsų Bažnyčia taip pat aktyviai labdarauja: joje esama stačiatikių namų seneliams. Balstogėje (Białystoke) veikia stačiatikių mokykla ir keletas vaikų darželių. Daugelyje parapijų vyksta bažnytinio giedojimo festivaliai, o tarp katechizacijos darbų paminėtina Stačiatikybės žinių Olimpiada, kurią kuruoja Mokslo ir švietimo ministerija. 

-    Kaip klostosi Lenkijos Stačiatikių Bažnyčios santykiai su valstybe?

-    Bažnyčios santykiai su demokratiška Lenkijos valstybe stabiliai plėtojami: 1991 metais priimtas įstatymas, reguliuojantis Stačiatikių Bažnyčios ir valstybės santykius. Beje, analogiški įstatymai nustato ir visų kitų Lenkijoje veikiančių Bažnyčių santykius su valstybe. Minėtame įstatyme tiksliai apibrėžta visa tai, ko reikia pačios Bažnyčios vidiniam grupinimui, pradedant Bažnyčios turtu ir baigiant karinės vyskupijos apibrėžimu. Įstatyme taip pat aptartas kapelionų darbas ligoninėse ir kalėjimuose, švietėjiška veikla, vaikų ir jaunimo mokymas tikėjimo tiesų ir t.t. Manau, kad šalies teritorijoje per visą jos istoriją Stačiatikybei nebuvo suteiktas toks stabilus ir aiškus teisinis statusas, koks yra dabar. Gaila, kad tokių teisinių sprendimų nepavyko priimti kitose Europos Rytų šalyse. Jeigu tai būtų savo laiku padaryta, nekiltu tiek problemų dėl cerkvių užgrobimo mūsų Europos kontinente. 

-    Ko palinkėtumėte laikraščio „Stačiatikių Lietuva” skaitytojams bei apskritai visiems Vilniaus ir Lietuvos vyskupijos tikintiesiems?

-    Mes įžengėme į naujus Viešpaties Malonės kupinus 2023 metus džiaugdamiesi Kristaus Gimimo švente. Visiems laikraščio „Stačiatikių Lietuva” skaitytojams, visiems Stačiatikybę išpažįstantiems Lietuvos valstybės gyventojams aš melsdamasis pirmiausia linkiu taikos, gerovės ir tvirto stovėjimo nenukrypstant nuo Šventosios Stačiatikybės tiesos. Šventųjų Vilniaus kankinių Antonijaus, Joano ir Eustachijaus žygdarbis bei Aušros vartų Dievo Motinos globa testiprina Lietuvos stačiatikių tikėjimą ir viltį. Tesuteikia Viešpats mums galimybių visiems kartu džiaugtis tuo, kad išsaugojome Šventąją Stačiatikybę, o ateityje galėsime ir norėsime šį brangųjį Perlą perduoti būsimajai kartai. Tesaugo Jus Viešpats!

Maksimas Rogalskis
Aleksiejaus Litvinovo nuotr.