Kaip auklėti vaikus, kad jie taptų praktikuojantys stačiatikiai?


Į laikraščio „Stačiatikių Lietuva“ klausimus atsako Lietuvos Stačiatikių Bažnyčios šventovių parapijiečiai.

    Sergejus Griazinas, Vilniaus Mikalojaus šventovės (Nikolajevskij chram) parapijietis

Pirma. Auklėjant nepaprastai svarbu, kad tėvai mylėtų vaiką, t.y būtų pasirengę mylėti kantriai, nuolankiai, išsižadėdami savęs, - taip, kaip apie meilę sako Šv. Apaštalas Paulius: „Meilė kantri, meilė maloninga (...) ji nepasiduoda piktumui, (...) ji visa pakelia“ (1 Kor 13, 4-7). Būtent tai padeda įveikti sunkumus, kurių visada neišvengiamai kyla. 
Antras svarbus dalykas auklėjant - asmeniškas tėvų pavyzdys. Kitaip sakant, auklėjantieji patys turi būti uolūs krikščionys ar bent turėtų stengtis tokie būti. Siekiant, kad vaikas tikėtų, labai padeda ir dvasinio gyvenimo praktika: dalyvavimas pamaldose, malda, Bažnyčios Slėpiniai. Švenčiausiosios Komunijos dėka Pats Viešpats dalyvauja mūsų vaikų bei visos šeimos auklėjime. 

Julija Malyškina, Vilniaus Skaisčiausiosios katedros (Prečistenskij sobor) parapijietė

Mūsų šeimoje viskas prasidėjo vaikams ėmus lankyti sekmadieninę mokyklą. Ten vaikai, atsižvelgiant į kiekvieno jų amžių, susipažino su bažnytiniu kalendoriumi, su apeigomis, maldomis, pamaldomis. Pati atmosfera parapijoje, jos susitelkimas, taip pat buvimas šventovėje itin teigiamai veikia vaikus. Sekmadieninės mokyklos veikla - tai ne tik užsiėmimai, vaikai joje kartu mini šventes, jie drauge vyksta į piligrimines keliones, be to, per vasaros ir kitas atostogas rengiamos stovyklos, kuriose vaikai būna nuolat ar ateina tik dienai. O dar kasmet vyksta  turnyrai teologijos temomis.
Vaikai negali eiti savo keliu, kuris skiriasi nuo tėvų kelio. Todėl ir namuose turi vykti bendri užsiėmimai su vaikais. Tėvai su vaikais turėtų kartu melstis, kartu skaityti Evangeliją, šventųjų gyvenimo aprašymus, krikščioniškąją grožinę literatūrą. Juk vaikų gyvenimas prasideda šeimoje. Mes patys savo pavyzdžiu turime mokyti vaikus kreiptis į Dievą su atgaila, su prašymu, su padėka.

Olga Leonidovna Januškevičienė, Vilniaus Mykolo šventovės (Michailovskij chram) parapijietė

Jeigu norime ugdyti vaikus, išpažįstančius Stačiatikybę, mūsų gyvenime neturi būti melo, aistrų, savimylos. Jeigu būsime tikri Kristaus sekėjai, ir vaikus tokius išauklėsime. Kartu esama auklėjimo savitumų, susijusių su vaikų amžiumi. Daugiau apie juos galima sužinoti perskaičius mūsų bendrą su T.V. Skliarova knygą „Vozrastnaja pedagogika i psichologija“ („Amžinė pedagogika ir psichologija“). Dabar tikru iššūkiu tapo tai, kad vaikai naudojasi išmaniaisiais telefonais ir kitomis panašiomis priemonėmis, kurios labai kenkia auklėjimui. Apaštalas Paulius rašė: „Kaip vidinis žmogus aš žaviuosi Dievo įstatymu…“ (Rom 7,22). Kitaip sakant, su dvasia susijusius dalykus galima suvokti tik tada, kai išlavintas „vidinis žmogus“. O minėtos išmaniosios priemonės skirtos „išorinei“ žmogaus veiklai. Jos trukdo pažinti save ir puoselėti „vidinį žmogų“. Dar vienas svarbus dalykas auklėjant vaikus - suaugusiųjų elgesys. Dabar patys tėvai daug laiko skiria išmaniesiems telefonams, internetui, tuo tarpu jų dėmesys gyvybiškai būtinas vaikams. Kristus sakė, jog prieš antrąjį Jo atėjimą „daugelio meilė atšals“ (Mt 24,12). Jeigu motina „panirusi“ į internetą, ir vaikas, nejaučia jos meilės, jis negalės išmokti mylėti. Negalima sakyti, jog taip yra dėl nūdienos realijų, nes žmogus dabar toks pat, koks buvo anksčiau, ir Kristus lieka nepakitęs. Jis pas žmonės atėjo prieš 2000 metų, bet jeigu mes gyvename virtualiame pasaulyje, mes nustojame daryti tai, ką nurodė Kristus. Mes net paprasčiausių žmogaus funkcijų nebeatliekame. Tąsyk mes nesekame Kristumi ir nevedame prie Jo savo vaikų. 

Oksana Malyševa, Šalčininkų miesto,  šv. hierarchui Tichonui pašvęstų Maldos namų parapijietė

Mano nuomone, vaikai - tai mūsų, tėvų, atspindys. Stebėdama savo mažąjį dvejų metukų sūnelį, matau, kad jis kartoja daug mano ir sutuoktinio veiksmų. Mūsų šeimoje auga 5 vaikai, kurių amžius - nuo 2 iki 21 metų. Kiekvienam jų kyla savų problemų, savo baimių. Ir su kiekvienu reikia elgtis atsižvelgiant į jo individualybę. Kai dėl pamaldų, tai aš niekuomet jų neverčiu ir net neįkalbinėju vaikščioti į cerkvę. Pats Dievas suteikė žmogui pasirinkimo laisvę. Vaikai patys sprendžia, ar jiems sekmadienį eiti į Dieviškąją Liturgiją, ar ne. Dažniausiai girdžiu teigiamą atsakymą. Pamenu, kad ir man pačiai, kai buvau paauglė, buvo sunku keltis ir eiti į pamaldas. Didelio noro nejaučiau. Tik vėliau, kai tapau vyrėlesnė, supratau, kaip tai svarbu. Man svarbiausia vaikų auklėjime - malda. Tik melsdamasi galiu jiems padėti, tik taip galiu juos ir apsaugoti, apginti. Juk neįmanoma visą gyvenimą laikyti juos „po sparneliu“. Anksčiau ar vėliau, bet teks juos „paleisti“, o motinos malda daro stebuklus. Aš tuo tikiu! Prieš jiems išeinant iš namų būtinai juos laiminu. Dar manau, kad pirmiausia reikia užsiimti saviugda: išmokti valdyti emocijas, mokėti išklausyti ir suprasti vaiką bei duoti teisingus atsakymus į jų klausimus. Aš mokausi ir „augu“ kartu su vaikais. Kiekvienas jų ko nors mane išmoko. Svarbiausia - mylėti ir branginti juos, laiku paremti, padėti, o ne priekaištauti. O Viešpats pats viskuo pasirūpins!

Parengė Aleksandra Dežina.