Виленско-литовская епархия

По-русски читайте ЗДЕСЬ

Birželio 1 sukanka 120 metų nuo tada, kai Vilniuje, Žvėryne, duris atvėrė Ženklo (iš Dangaus) cerkvė.

Baigiantis XIX ir prasidedant XX amžiui, Žvėrynas, vadinamas ir Aleksandrija, ką tik tapo miesto dalimi. Tada ten gyveno apie 2500 stačiatikių.

Tiltų per Nerį XIX a. pabaigoje dar nebuvo. Tiesa, persikelti per upę buvo galima valtimi. Tačiau iki miesto šventovių dar teko įveikti nemažą atstumą. Dėl šios priežasties Aleksandrijos gyventojams teko vaikščioti į Arkangelo Mykolo cerkvę, esančią Kalvarijos gatvėje, o tai vėlgi nebuvo arti, ypač turint omenyje, kad visuomeninio transporto nebuvo, o samdyti vežiką - ne kiekvieno kišenei. Žodžiu, šventovės labai reikėjo.

1897 metų spalio 5 Vilniaus Šventosios Dvasios brolija nusprendė statyti naują cerkvę. Šventovė buvo statoma už privačių asmenų aukas. Žvėrynas tada priklausė V.V. Martinsonui. Savo žemę jis padalijo į sklypus ir pardavinėjo arba nuomojo juos. Tvarkingas šio rajono planas - jo nuopelnas. Bet mums kur kas svarbiau tai, kad cerkvės statybai jis padovanojo 6300 kvadratinių metrų sklypą. Ir tai, ko gero, pats „skaniausias“, geidžiamiausias žemės plotelis: ant upės krašto ir toje vietoje, kur kitoje jos pusėje baigiasi Georgijaus (Jurgio) prospektas (dabar - Gedimino prospektas).

Taip ši gatvė įgavo ir architektūrinį, ir dvasinį įrėminimą: viename jos krašte katalikų katedra, o kitame - stačiatikių Ženklo cerkvė.

Visą savo tolesnį gyvenimą Vasilijus Vasiljevičius Martinsonas (mirė 1932 m.) rūpinosi šventove, ir buvo palaidotas šalia jos presbiterijos, nes tokia buvo jo valia. Sovietmečiu jo kapas buvo sulygintas su žeme, tačiau dabar, klebono pareigas einant protojerėjui Petrui Miuleriui, vadovaujantis senomis nuotraukomis, kapavietės vieta buvo nustatyta ir deramai patvarkyta.

Naujosios cerkvės statybai aukos plaukė iš visos Rusijos imperijos. Aukojo daugybė žmonių. Šventovės archyve yra finansinės ataskaitos kopija; šiame dokumente nurodyti visi aukotojai bei sumos. O jos labai skiriasi. Vieni tegalėjo skirti kelis rublius, o kiti - dešimtis tūkstančių. Bet prisiminkite palyginimą apie vargšę našlę, paaukojusią du smulkius pinigėlius (Lk 21, 2).

Prasidėjo šventovės statyba. Ją projektavo architektas A.A. Prozorovas. Vilniuje jis sukūrė daug puikių pastatų. Tai ir Mokslų Akademija ir karaimų kinesė (kenesa), ir daug kitų. Ženklo cerkvei jis pasirinko bizantiškąjį stilių, kuriam būdingas monumentalumas, kupolų gausa, savita puošyba. Greta statomos cerkvės buvo nupirktas dviejų aukštų namas, kuriame įsikūrė parapijos mokykla. Parapijiečių pastangomis ėmė formuotis biblioteka.

Kiek anksčiau buvo pastatytas medinis Nikolajaus tiltas per Nerį, sujungęs Georgijaus (Jurgio) prospektą su dabartine A. Mickevičiaus gatve. Na, o tada ji buvo prospekto tąsa. 1907 metais vietoj medinio buvo pastatytas mūrinis tiltas. Jo dėka stačiatikiai, gyvenę prospekte ir greta jo esančiose gatvėse, galėjo tapti Ženklo cerkvės parapijiečiais - kartu su Žvėryno ir artimiausių kaimų (Viršuliškių, Buivydiškių ir kitų, įskaitant net Šeškinės kalvas) gyventojus.

Žvėryno (Aleksandrijos) gatvių pavadinimai dažnai keitėsi. 1902 metų žemėlapyje Vytauto gatvė, kur stovi Ženklo cerkvė, vadinama Marijos. Bet prieš kitų metų balandį, jai suteikė lengvabūdišką „Linksmosios“ (rus. Vesiolaja) vardą. Tolesni įvykiai rutuliojasi sparčiai: balandžio 3 arkivyskupas pareiškė pastabą miesto valdžiai, ir jau to paties mėnesio 21 iš gubernatoriaus kanceliarijos atėjo atsakymas, kad rytoj reikalas bus išspręstas. Ir tikrai, gatvė gavo pavadinimą „Ženklo alėja“.

Parapijiečiai nekantraudami laukė cerkvės atidarymo. Iš pradžių jis buvo numatytas 1902 metų lapkričio 27, kai minima Dievo Motinos Ženklo ikona. Tačiau statybos darbai užsitęsė, ir žmonės jau pradėjo jaudintis. Sunerimę parapijiečiai net parašė arkivyskupui graudų laišką.

Darbai įstrigo dėl banalios priežasties - lėšų stygiaus. Laimei, Sinodas neužilgo paaukojo reikiamą sumą. Ir 1903 metų birželio 1 arkivyskupas Juvenalijus iškilmingai pašventino pagrindinę Ženklo cerkvės navą. Iš viso čia yra trys navos. Šoninės buvo pašventintos vėliau: dešinioji, Jono Pirmtako garbei, rugpjūtį, o kairioji - šv. kankinės, vienuolės Eudokijos garbei, tų pačių metų rugsėjį.

Cerkvės navų pavadinimai parinkti ne atsitiktinai. Prieš tapdamas hierarchu ordinaru Lietuvoje, arkivyskupas Juvenalijus vadovavo Kursko vyskupijai. O pagrindinė Kursko gyventojų šventenybė - „Ženklo“ (Kursko, Šaknies; rus. Kursko - Korennaja) ikona, kurios kopiją hierarchas padovanojo mūsų šventovei. Bet karo metu šis paveikslas, deja, dingo.

Šoninės navos buvo pašventintos aukotojui Ivanui Vasiljevui prašant: jo paties ir neseniai jo mirusios žmonos Eudokijos dangiškųjų globėjų garbei.

1914 metų liepos 28 prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Ir jau rugpjūčio 11 d. prie cerkvės ėmė veikti prieglauda į frontą patekusių tėvų vaikams. Į prieglaudą priiminėjo visus vaikus, nepriklausomai nuo jų tikėjimo. Čia buvo ir stačiatikių, ir katalikų ir sentikių vaikų.

Karas ženkliai pakeitė parapijos gyvenimą. Daugelis evakavosi į Rusijos gilumą. Kai kas vėliau, žinoma, grįžo. G. Šlevis savo knygoje „Lietuvos stačiatikių šventovės“ („Pravoslavnyje chramy Litvy“), Ženklo cerkvei skirtame skyriuje, rašo: „Nuo 1915 metų rugsėjo, kuomet vokiečiai okupavo Lietuvos sostinę, ir neilgai trukusį bolševikų valdymo metą, Ženklo cerkvėje pamaldų keletą metų nebuvo“.

Tarpukaryje šventovėje tarnavo šie dvasininkai: Aleksandras Sosnovskis, Dmitrijus Saikovičius, Nikolajus Rogalskis, Nikolajus Kirilovas, Vasilijus Nedveckis.

Nuo 1946 metų parapijos klebonu tapo protojerėjus Josifas Dzikovskis. Šioje šventovėje jis tarnavo lygiai 20 metų. Jam mirus 1966 metais velionio darbus tęsė jo sūnus, protojerėjus Vladimiras.

Nuo 1988 metų klebonu paskirtas protojerėjus Petras Miuleris.

Iš pradžių buvo numatyta cerkvę šildyti taip: rūsyje buvo krosnys, kurių dėka į vamzdžius, esančius po grindimis, turėjo patekti karštas oras. Tačiau dėl kažkokių priežasčių ši sistema deramai neveikė, ir daug metų cerkvė nebuvo šildoma. Tik kai šv. Eudokijai pašvęstos navos presbiterijoje buvo pastatyta įprasta krosnis, o pati nava atitverta, ir atsirado „žiemos“ cerkvė.

Sprendžiant iš to, ką pasakoja tėvas Petras, jis „griežė dantį“ ant tos krosnies. Jaunystėje, prieš tapdamas dvasininku, jis buvo Ženklo cerkvės psalmininkas ir kartu kūrikas. Atėjus į cerkvę jam dar buvo nevalia imtis knygų, kaip paprastai daro psalmininkai: teko kūrenti krosnį. Todėl vienas pirmųjų tėvo Petro darbų, kurių jis ėmėsi tapęs klebonu - šildymo dujomis įrengimas.

1989 m. buvo atidaryta sekmadieninė mokykla: viena pirmųjų ne tik Lietuvoje, bet ir tuometinėje Sovietų Sąjungoje. Užsiėmimai vyko Eudokijos navoje. Dėstytojavo ne tik klebonas, bet ir Vilniaus seminarijos auklėtinis Nikolajus Nikolajevičius Domanskis, tuometinis psalmininkas, ir Petras Fokinas. Šios mokyklos auklėtiniai tapo pirmais tikybos mokytojais ir dėstytojais kitose miesto sekmadienio mokyklose. Gautas diplomas suteikė šią teisę, nes mokykla buvo oficialiai užregistruota Švietimo ministerijoje.

1996 metais mokykla pakeitė savo programą. Pasikeitė ir jos pavadinimas. Ji tapo Jaunimo tikybos ir muzikos mokymo centru („Molodežnyj religioznyj muzykalnyj učebnyj centr“) ir ėmė rengti choro vadovus, giesmininkus ir skaitovus. Mokymo programoje buvo visas muzikos mokyklos kursas (įskaitant chorinį dirigavimą). Dėstė patyrę pedagogai muzikantai. Programoje yra ir Bažnyčios įstatai, bažnytinė slavų kalba, skaitovo praktika, Bažnyčios istorija bei stačiatikiškojo meno pagrindai. Daugelis lankiusiųjų šią mokyklą susiejo savo gyvenimą su muzika ir Bažnyčia. Tarp mūsų absolventų - kunigai Dmitrijus Molčanovas, Konstantinas Lazukinas ir Olegas Pristavko. Daugeliui, deja, teko išvykti į užsienį. Tad dabar Vokietijos, Švedijos, Nyderlandų ir kitų šalių stačiatikių šventovėse gieda ir chorui vadovauja buvę mūsų auklėtiniai. Jie bei Centro pedagogai sudaro parapijos choro branduolį. Ir jau dvylika metų jam vadovauja Monika Miuler, atėjusi į Ženklo mokyklą, kai buvo dar nedidukė mergaitė.

Tėvas Petras per tuos metus, kai vadovauja parapijai daug nuveikė puošdamas šventovę. Presbiterijos koncha, langai ir įėjimas buvo papuošti vitražais; pagal klebono eskizus pagamintas sietynas ir chorai. 1990 metais vietoj varpų, kurie prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui buvo išvežti į Rusijos gilumą, atsirado naujų. Visa tai ir dar daug kitų dalykų nebūtų įmanoma padaryti nepadedant parapijiečiams. Cerkvė - tai ne tik pastatas, bet ir žmonės. 

Petras FOKINAS
Straipsnis buvo publikuotas laikraščio ,,Stačiatikių Lietuva” vasaros mėnesio numeryje. Aleksiejaus Litvinovo nuotrauka