Виленско-литовская епархия

По-русски читайте ЗДЕСЬ

Šventųjų Konstantino ir Michailo cerkvė (dar vadinama „Romanovų“) - „jauniausia“ Vilniaus stačiatikių šventovė: šių metų gegužę sukako 110 metų nuo jos pašventinimo.

Šventovė buvo pastatyta 1913 metais. Ji pašvęsta šventajam Konstantinui (dangiškajam kunigaikščio Ostrogiškio globėjui) bei šventajam vienuoliui Michailui (dangiškajam caro Michailo Romanovo globėjui).

1908 metais buvo iškilmingai paminėta kunigaikščio Konstantino Konstantinovičiaus Ostrogiškio 300 metų nuo mirties sukaktis. Šis aukšto statuso aristokratas garsėjo ir kaip uolus Stačiatikybės Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje globėjas ir gynėjas. Konstantinas Ostrogiškis gimė 1526 metais didžiojo Lietuvos etmono Konstantino Ivanovičiaus Ostrogiškio šeimoje. Pastarasis Ostrogiškis - dosnus Stačiatikių Bažnyčios Lietuvoje, ir konkrečiai Vilniuje (tada - Vilna) rėmėjas.

Etmono sūnaus vaikystė prabėgo jo motinos mieste - Turove (dabar tai Baltarusija, Gomelio sritis). Ten jis gavo gerą išsilavinimą Stačiatikybės dvasia. Visas tolesnis jo gyvenimas buvo susijęs su Stačiatikybės gynimu, su švietimu ir Stačiatikybės sklaida. Būdamas Lenkijos Seimo deputatu, 1569 metais priešinosi Liublino unijos priėmimui ir atsisakė paremti Bažnytinę Brastos (rus. Bresto) uniją, priimtą 1596 metais.

Rūpindamasis Stačiatikybės išsaugojimu, sustiprinimu bei raida, taip pat norėdamas, kad Stačiatikybę išpažįstantys krašto gyventojai būtų labiau apsišvietę, kultūringesni, kunigaikštis savo šeimos dvare Ostroge įkūrė spaustuvę, kurioje darbavosi pirmieji spausdintojai Ivanas Fiodorovas ir Piotras Mstislavecas. Čia 1581 metais pirmą kartą buvo atspausdinta Biblija bažnytine slavų kalba. Be to, buvo išleista įvairių mišiolų ir teologijos veikalų: iš viso 27 pavadinimų knygų. Kunigaikštis įsteigė Ostroge ir mokymo įstaigą - Akademiją. Joje stačiatikių jaunimas gaudavo išsilavinimą, kuris buvo ne prastesnis nei Europos Vakarų universitetuose. Akademijoje dėstė žinomi profesoriai, apsišvietę teologai. Savo valdose ir jose esančiuose nienuolynuose, kurie buvo jam pavaldūs, kunigaikštis steigė stačiatikių mokyklas, rūpinosi stačiatikių brolių klestėjimu ir jų vaidmens Bažnyčios gyvenime didinimu.

Turint visa tai omenyje, kilo sumanymas pastatyti Vilniuje paminklą kunigaikščiui Konstantinui Ostrogiškiui. Šio sumanymo iniciatoriai buvo Rusijos imperijos III šaukimo Valstybės Dūmos 79 deputatai, išrinkti tuometiniame Šiaurės Vakarų krašte. Šie deputatai atsiuntė telegramą Vilniaus ir Lietuvos arkivyskupui Nikandrui, kurioje buvo sakoma, kad jie prisideda prie „iškilmingo K.K. Ostrogiškio atminimo pagerbimo“ ir prašo, kad Jo Ekscelencija imtų rūpintis paminklo jam kūrimu.

Žmonių išrinktųjų sumanymą pastatyti kunigaikščiui Ostrogiškiui paminklą ėmėsi įgyvendinti Vilniaus stačiatikių Šventosios Dvasios brolija, vadovaujant Vilniaus ir Lietuvos Arkivyskupui Nikandrui (pasaulietinis vardas - Nikolajus Dimitrijevičius Molčanovas).

1908 metų vasario 18 įvyko pirmas Brolijos posėdis, skirtas šiam sumanymui įgyvendinti. Buvo nutarta, kad paminklas turi iškilti Vilniuje, nes „būtent su juo susijusi visa kunigaikščio Ostrogiškio istorinė veikla“, - sakoma priimtame sprendime. Tame pačiame posėdyje nutarta: paminklu turi tapti šventovė: „ji labiausiai tinka K.K. Ostrogiškio atminimui įamžinti, nes Ostrogiškių giminei buvo būdinga rūpintis stačiatikių šventovėmis“. Buvo įkurtas ir statybos komitetas.

1908 ir 1909 metai praėjo rūpinantis lėšų rinkimu cerkvės statybai. Vyko visuotinis savanoriškų aukų  rinkimas. Tam pasitelkta skelbimus laikraščiuose, rinkliavos lapus, indelius aukoms, kurių buvo ir viešose įstaigose, ir šventovėse. Aukas šiam tikslui rinkta visose Lietuvos vyskupijos cerkvėse ir vienuolynuose.

Kaip įprasta, ir šį kartą buvo ir generalinis rėmėjas: diduma lėšų šventovės statybai skyrė žinomas labdarys, tikrasis valstybės patarėjas, Maskvos manufaktūros „Sava Morozov“ direktorius Ivanas Andrejevičius Kolesnikovas. Apie savo norą prisidėti prie šventovės paminklo Vilniuje statybos I.A. Kolesnikovas pranešė laiške. Jis buvo perskaitytas ir įvertintas Brolijos Tarybos posėdyje, kuris įvyko 1909 metų lapkričio 12. I.A. Kolesnikovas, susipažinęs su tuo, kas nuveikta, pasiūlė statyti šventovę kunigaikščio Ostrogiškio atminimui, o kartu pagerbti svarbią datą - valdančiosios Romanovų dinastijos 300 metų jubiliejų. Ir po to I.A.Kolesnikovas sistemingai pervedinėjo lėšas šventovės statybai, domėjosi jos eiga (ne sykį lankėsi Vilniuje). Ir pašventinus cerkvę jis toliau ja rūpinosi. Prie įėjimo į cerkvę, kairėje pusėje, ant sienos yra memorialinė lenta, ir ant jos parašyta, kad šventovė pastatyta tikrojo valstybės patarėjo Ivano Andrejevičiaus Kolesnikovo lėšomis.

1909 metų gruodį Brolijos Taryba įpareigojo gubernijos ir vyskupijos architektą A.A.Špakovskį parengti sąmatą ir šventovės projektą. Nurodoma, kad bendra išlaidų „suma - ne mažesnė nei 100 000 rublių“, cerkvės talpa - „iki 1000 žmonių“, o architektūra - „rusiškojo stiliaus“. Taip pat liepta parengti statybos vietą „Georgijaus (Jurgio) aikštėje“ (dabar - Kudirkos aikštė).

Vilniaus ir Lietuvos Arkivyskupas Nikandras (Molčanovas) ėmėsi vadovauti stačiatikių Šventosios Dvasios Brolijos Tarybai ir iki pat savo mirties vadovavo visiems šventovės statybos parengiamiesiems darbams. Jis netikėtai mirė 1910 metais, birželio 5, grįždamas iš

įsitikinimų žmogus. Jis nemėgo nereikalingo šurmulio, liaupsinimo, nepakentė pataikavimo ir padlaižiavimo.

Būsimasis hierarchas gimė 1852 metais Maskvoje, diakono šeimoje. Baigė Maskvos dvasinę seminariją ir akademiją (kaip teologijos kandidatas). Dėstė graikų kalbą Tambovo dvasinėje seminarijoje, vėliau buvo jos rektorius. 1885 tapo vienuoliu. 1893 metais jį paskirta Sankt Peterburgo Dvasinės akademijos rektoriumi, o nuo 1904 metų - Vilniaus ir Lietuvos Arkivyskupas. Jo dėka nuo 1906 metų pradėta leisti Vilniaus Šventosios Dvasios brolijos leidinį („Vestnik Vilenskogo Sviato-Duchovskogo bratstva“). Jo Ekscelencija Nikandras yra parašęs teologijos kūrinių. Jis palaidotas Vilniaus Šventosios Dvasios vienuolyne.

Mirus Jo Ekscelencijai Nikandrui, VIlniaus ir Lietuvos Arkivyskupu tapo Agafangelas (Preobraženskis). Jam teko šventinti statybos vietą ir pirmąjį akmenį bei rūpintis cerkvės statyba, vadovauti pagrindiniams jos darbams.

Šventovės planas, kurį parengė I.A.Kolesnikovas ir architektorius A.A.Špakovskis buvo pateiktas „Aukščiausiajam pritarimui“, ir 1911 metų gruodžio 22 imperatorius Nikolajus II jam pritarė.

Liko neišspręsta, kur statyti šventovę. Kaip minėta, iš pradžių norėta, kad ji iškiltų Georgijaus (Jurgio) aikštėje (dabar - V.Kudirkos aikštė).

Tačiau ten jau stovėjo Aleksandro Neviečio koplyčia. Ir 1911 metų kovą Vilniaus miesto Dūma galutinai nusprendė skirti šventovės statybai Vingio (Zakrętna) aikštę, panaikinus joje buvusį skverą „su skulptūra“.

Paaiškėjo, kad ši vieta labai tinka šventovei. Ji gana aukštai, todėl gerai matoma įvažiuojantiems į miestą iš vakarų, per Trakų pasienio užkardą. O nuo šventovės laiptų žvelgiant į rytus atsiveria Senojo miesto panorama su Šventosios Dvasios vienuolynu.

Dabar prie šventovės veikia parapijos „Iniciatyvų centras“, kur plėtojama švietėjiška, socialinė ir misionieriška veikla. Šventovėje labai daug dėmesio skiriama jaunimui. Klebonas Konstantinas Lazukinas yra darbo su jaunimu skyriaus pirmininkas.

Grupė Konstantino ir Michailo parapijos autorių

Straipsnis buvo publikuotas laikraščio ,,Stačiatikių Lietuva” vasaros mėnesio numeryje.
Aleksiejaus Litvinovo nuotrauka