Vilniaus ir Lietuvos metropolito Inokentijaus laiškas visiems ištikimiems Lietuvos Stačiatikių Bažnyčios tikintiesiems

По-русски

Mylimieji Viešpatyje Ekscelencija Vyskupe Ambrozijau, tėvai, broliai ir seserys!

Drauge mes užbaigiame ketvirtą Didžiojo pasninko, Gavėnios septýndienį. Šiandien sekmadienis, ir nūdien prisimename įstabų VII amžiaus asketą, iškilų Bažnyčios mokytoją šventąjį vienuolį Joną Kóptininką (Klìmaką); tą pačią dieną minime ir 40 Sebastijos kankinių, taip didžiai gerbiamų stačiatikių pasaulyje.

Peržengę pusiaukelę, mes toliau tęsiame nelengvą pasninkinės askezės praktiką. Kiekvienas mūsų ėmėsi stropaus vidinio triūso, atitinkančio mūsų dvasios jėgas ir mūsų dvasinį ryžtą. Mes rengiame savo sielas didžiausiai šventei – Viešpaties Velykom. Išskaistinam savas širdis, kad Visagalis Viešpats duotų mums viską, ko reikia mūsų išgelbėjimui, o mes savu ruožtu atnešam Dievui dovanų sugrudusią ir nuolankią savo širdį.

Mūsų lūpos turi nuolatos dėkoti Dievui už Jo begalinį kantrumą ir geraširdystę, už Jo meilę, už Jo neapsakomas ir neišsemiamas malones visiems mums. Mes jaučiame Jo visagalingą pagalbos ranką, regime Jo slaptingą planą Bažnyčiai.

Gyvename, brangūs broliai ir seserys, labai sudėtingu laiku, visuotinės pasaulinės krizės, kuri vis labiau užvaldo atskiras šalis, o draug su jomis ir visą žmoniją, dienomis. Audróta ir neramu ne tik pasaulyje, bet ir Bažnyčios prieglobstyje.

Tuo pačiu metu mes tarsi girdim mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus balsą: „Nebijokit, mano vaikeliai, aš su jumis!“ (plg. Mt 28, 20). Štai į ką – į Jį! – mes turim dėti viltis, broliai ir seserys, štai Ko mes turim melsti pagalbos, kai susiduriam su gyvenimiškais sunkumais: „Viešpats yra mūsų priebėga, Viešpats mūsų tvirtybė!“ (plg. Ps 45 (46), 2).

Pastaraisiais metais visi mes vis dažniau ir dažniau susiduriame su visokiausiais iššūkiais ir čia, Lietuvoje. Neniurzgėsim ir neaimanuosim! Šitai yra leista Dievo, tai – išbandymas visiems mums, mūsų tikėjimo, ištikimybės Viešpačiui ir Jo Bažnyčiai išmėginimas. Tik už tai dėkokim Dievui ir prašykime Jo pasigailėjimo bei pagalbos.

Praeitą savaitę, kovo 17 – ąją, Lietuvos Stačiatikių Bažnyčios Tarybos, kuri yra vienas iš Bažnyčios valdymo organų, posėdyje, buvo priimtas specialus kreipimasis į Lietuvos visuomenę, kuriame išreikštas didelis susirūpinimas dėl vykstančių procesų, metančių šešėlį ant mūsų Bažnyčios. Ypač skaudu girdėti kai kurių pareigūnų, kurie negatyviai kalba apie visų mūsų brangiąją Bažnyčią, pareiškimus. Nesmerkim jų, nes matyt ,,ko pertekus širdis, tai kalba burnos“ (plg. Mt 12, 34; Lk 6, 45), geriau – pasimelskime už juos.

Pasimelskim, brangūs broliai ir seserys, už Dievo sergimą mūsų šalį Lietuvą, už valdžią, už kariuomenę ir visus jos žmones. Jūs – besilaikantys įstatymų Lietuvos piliečiai, jos patriotai, neatskiriama visos Lietuvos visuomenės dalis. Jūs verti būti Šventosios Bažnyčios vaikais, verti būti Lietuvos žemės vaikais. Jūs – stačiatikiai, jūsų širdis labai žeidžia tai, kas nutinka bet kuriam žmogui, ištisoms tautoms, ištikus bėdai.

Daugiau nei keturis metus tęsiasi karas Ukrainoje. Jis atnešė nemaža skausmo Ukrainos žmonėms: tūstančiai žuvusių, tūstančiai kenčiančių, tūkstančiai pabėgėlių. Tų pabėgėlių, kurių daugelis yra ištikima teisėtos kanoninės Ukrainos Stačiatikių Bažnyčios (USB) kaimenė, gyvena ir Lietuvoje.

Mes su meile ir rūpesčiu priimam juos, pagal savo išgales teikdami pagalbą. Kartu su mumis jie meldžiasi mūsų vienuolynuose ir parapijose. Mūsų maldos visada lydi juos.

Šitas karas Ukrainoje pateikė ir mums sunkių išbandymų, išgyvenome Bažnyčios suskilimą, kuomet buvę mūsų dvasininkai nepaisydami bažnytinių nuostatų neteisėtai paliko savos Bažnyčios prieglobą. Mes iki šiol sielojamės dėl jų bei meldžiame Dievo gailestingumo šitiems žmonėms, padariusiems Dievo akyse baisią nuodėmę.

Dėkoju jums, mylimieji Lietuvos Stačiatikių Bažnyčios vaikai, už jūsų ištikimybę Motinai – Bažnyčiai, ištikimybę ilgaamžei rusiškos stačiatikybės tradicijai Lietuvos žemėje, ištikimybę kanoninei visos Stačiatikių Bažnyčios santvarkai. 

Aš kviečiu jus ir ateityje saugoti mūsų Bažnyčios vienybę, tvirtai laikytis Tiesos. Kviečiu visus jus dar labiau melstis už mūsų, Lietuvos Stačiatikių Bažnyčią, už visus jos ištikimus vaikus, už visus Lietuvos žmones, nepaisant jų konfesinės priklausomybės ir tautybės. Itin prašau jūsų maldų už tuos, kuriems skirta sunki našta vadovavimo Lietuvos valstybei, rūpinimosi visais jos piliečiais našta. Taikos ir klestėjimo linkim visiems Lietuvos žmonėms. Prašykim to mūsų Viešpatį, prašykim to Švenčiausiąją Mergelę Mariją, prašykim šito visų Lietuvos žemės šventųjų.

Linkiu visiems jums, brangūs broliai ir seserys, visai ištikimai Lietuvos Stačiatikių Bažnyčios kaimenei sėkmingo ir vaisingo Didžiojo pasninko. Linkiu ir ateityje uoliai triūsti šitame pat kelyje, kad su didžiuliu džiaugsmu sutiktumėte besiartinančias Viešpaties Velykas. Dievo palaiminimas tebūnie su jumis!  

Vilniaus ir Lietuvos metropolitas INOKENTIJUS

2026 metų kovo 22 diena, sekmadienis