Vilniaus kankiniai: kanonizavimo istorija

Читать по-русски

Trijų Vilniaus kankinių – Antonijaus, Joano ir Eustachijaus – priskyrimas šventiesiems buvo labai svarbus krikščionybės plėtros Lietuvoje veiksnys. Prieš tapdami krikščionimis, šie 3 Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo Gediminaičio, valdžiusio 1345–1377 m., dvariškiai turėjo pagoniškus vardus: Nežilo, Kumec ir Kruglec.

Kankiniai buvo kanonizuoti 1364 m., Kyjivo metropolito Aleksijaus laikais.

Yra daug Vilniaus kankinių gyvenimo aprašymų. Iš jų labiausiai patikimu laikomas Michailo Balsamono „Pagiriamasis žodis šventiesiems Vilniaus kankiniams Antonijui, Joanui ir Eustachijui“, parašytas jų kanonizavimo proga XIV a.

Nė viename iš daugybės šventųjų gyvenimo aprašymų nenurodoma jų kanonizavimo data, neminimos ir šio įvykio aplinkybės. Kanonizavimo data yra svarbi ir jos neįmanoma paaiškinti neatsižvelgiant į kankinių gyvenimo bei jų tragiškos mirties faktus. O čia gana didelis vaidmuo tenka politinei ir religinei situacijai, susiklosčiusiai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Ši situacija įtakojo tuometinio politinio elito ir Bažnyčios hierarchų poziciją.

Antonijų, Joaną ir Eustachijų krikštijo pirmosios Algirdo žmonos Marijos (Anos Vitebskietės) nuodėmklausys, stačiatikių kunigas, vienuolis Nestoras. Pasak padavimo, tai įvyko Vilniuje, Paraskevės cerkvėje.

Algirdas gana pakančiai sureagavo į savo dvariškių krikštą, tačiau jis tikėjosi, kad jie paisys rūmuose galiojusių papročių. Jis norėjo išvengti konflikto su pagonių žyniais ir kitais ankstesnio lietuvių tikėjimo šalininkais. Didysis kunigaikštis leido savo sutuoktinės nuodėmklausiui užsiimti ganytojiška veikla bei Vilniuje ir Vitebske statyti šventoves (pavyzdžiui, Vilniaus Šv. Paraskevės ir Šv. Mikalojaus cerkves).

Kankiniška mirtis

Didžiojo kunigaikščio požiūris į krikščionis, matyt, pakito mirus kunigaikštienei Marijai (1346 m.). Tuomet Algirdas ėmė reikalauti, kad rūmuose būtų elgiamasi pagal pagoniškus papročius. Antonijus, Joanas ir Eustachijus viešai atsisakė praktikuoti pagonybę, todėl buvo įkalinti. Dar ne sykį atsisakius išsižadėti krikščionybės, jiems buvo skirta mirties bausmė – pakariant.

Pirmasis žuvo Antonijus. Tai įvyko 1347 m. balandžio 14 d. (pagal naująjį stilių – balandžio 27 d.). Vėliau būtent ši diena tapo šventųjų Vilniaus kankinių atminimo diena. Antonijus buvo pakartas ant ąžuolo, augusio miškelyje, ant kalvos, sostinės pakraštyje. Egzekucija vyko Antonijaus brolio Joano akivaizdoje. Jis paskutinį sykį sulaukė pasiūlymo atsisakyti tikėjimo, kad išsaugotų gyvybę. Jonas atsisakė, ir po dešimties dienų jam toje pačioje vietoje buvo atlikta tokia pati mirties bausmė. Brolių palaikai buvo palaidoti dabar jau nesančioje Šv. Mikalojaus cerkvėje.

Trečias kankinys – Eustachijus – taip pat buvo Algirdo dvariškis, kurį slapčia pakrikštijo minėtasis vienuolis Nestoras. Jis buvo įkalintas ir nuteistas mirti pakariant už tai, kad per krikščionių pasninką atsisakė valgyti mėsą. Mirties bausmė buvo įvykdyta 1347 m. gruodžio 13 d. Praėjus 3 dienoms po bausmės krikščionys, padedami Algirdo sūnaus, Polocko kunigaikščio Andrejaus, pernešė Eustachijaus palaikus į tą pačią cerkvę, kur jau buvo Antonijaus ir Joano palaikai.

Pažymėtina, kad juos nukankinus krikščionys Lietuvoje nebebuvo persekiojami. O kankinių kultas ėmė plėtotis jau po 1350 m., kuomet Algirdas vedė antrą kartą. Jo žmona tapo Tverės kunigaikštytė Juliona. Jai padedant, Vilniaus kankinių bausmės vieta tapo krikščionių nuosavybė. Ten iškilo Švenčiausiosios Trejybės cerkvė. Pasak padavimo, altorius buvo pastatytas tiksliai ten, kur jie žuvo. Vėliau prie šventovės įsikūrė vienuolynas. Šventųjų kankinystės vieta tapo piligrimų traukos objektu.

Iki 1382 metų Lietuvos sostinėje jau egzistavo 12 stačiatikių šventovių. Svarbiausia tarp jų – Švenčiausiosios Dievo Motinos Dangun Ėmimo katedra.

Kanonizavimas

Didysis kunigaikštis Algirdas norėjo sukurti nepriklausomą Bažnyčios struktūrą. Šventųjų kankinių kulto įsigalėjimas glaudžiai siejosi su Lietuvos metropolijos įkūrimu. Po Vilniaus kankinių kanonizacijos 1364 m. (Kijevo metropolito Aleksiejaus laikais (1354–1378)) atsirado ir pirmasis jų kankinystės aprašymas. Jo autorius, pasirašęs Dmitrijaus vardu, teigė, apie kankinystės įvykius sužinojęs iš liudininkų.

Lietuvos metropolitas Romanas taip pat buvo kanonizavimo šalininkas. Kadangi jis mirė 1361 m., Vilniaus kankinius kanonizavo metropolitas Aleksiejus. Pažymėtina, kad esama tyrėjų, neigiančių Šventųjų kanonizavimą 1364 metais, o manančių, kad Vilniaus kankiniai kanonizuoti tik 1547 m. Maskvos Sobore. Tačiau tai nepagrįsta nuomonė, nes dar valdant didžiajam kunigaikščiui Algirdui Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje kankinių gyvenimo aprašymai buvo plačiai paplitę. Žinia apie Vilniaus kankinius buvo pasiekusi ir Bizantiją.

1374 metais Konstantinopolio Patriarchas Filotėjas (Kokinas) perkėlė kankinių relikvijas į Konstantinopolį ir patalpino jas Šv. Sofijos šventovėje. Michailas Balsamonas sudarė tekstą jų garbei (sinaksarą). Tais pačiais 1374 metais Konstantinopolyje jie buvo kanonizuoti dar kartą, suteikiant leidimą reikšti jiems pagarbą kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės šventiesiems. 1377 metais Vilniaus kankinių relikvijų dalelė buvo perduota Sergijui Radonežiečiui. Tikėtina, kad kanonizavimas Konstantinopolyje buvo susijęs su didžiojo kunigaikščio Algirdo politiniu tikslu stiprinti ryšius su Stačiatikybę išpažįstančiais vasalais.

Amžius besitęsianti kelionė

Žlugus Bizantijos galybei, Kyjivo metropolitų pastangomis šventųjų relikvijos grįžo į Lietuvos sostinę. Tai įvyko XV a. pabaigoje. Dera pažymėti, kad jau 1514 m. vykusiame Vilniaus (tada ,,Vilnios“) Sobore buvo pabrėžiama Vilniaus kankinių reikšmė. 1549 m. metropolitas Makarijus jų kultą paskelbė visose rusų žemėse. Tai, kad šis kultas buvo plačiai pripažintas, rodo jų gyvenimo aprašymai daugelyje XV–XVI a. tokių tekstų rinkinių.

Pradiniu šv. Vilniaus kankinių garbinimo centru tapo Švenčiausiosios Trejybės cerkvė, iškilusi kankinių egzekucijos vietoje. Cerkvei su vienuolynu atitekus unitams, pagrindiniu kulto centru tapo netoliese įsikūręs Šventosios Dvasios vienuolynas.

1655 m., Vilnių užėmus rusų kariuomenei, šventųjų relikvijos buvo perneštos į šv. Dvasios vienuolyno katedrą. Vėliau jos buvo paslėptos kriptoje, esančioje po presbiterija, ir išbuvo ten iki 1814 metų.

1826 m. Bažnyčios komisija patvirtino jų autentiškumą ir leido reikšti joms deramą pagarbą. 1851 m. buvo pašventinta jų garbei skirta požeminė šventovė, esanti šv. Dvasios vienuolyne. Ten buvo patalpintos ir kankinių relikvijos. Šioje vietoje jos liko iki Pirmojo pasaulinio karo. 1915 m. Vilniaus ir Lietuvos arkivyskupas Tichonas (būsimasis Patriarchas), artėjant vokiečiams, nurodė evakuoti relikvijas į Maskvos Dono vienuolyną. Po revoliucijos relikvijos pateko į Religijos ir ateizmo muziejų.

1946 m. tikinčiųjų maldos buvo išklausytos, relikvijos grįžo į Vilnių. Iškilmingas jų sutikimas įvyko 1946 m. liepos 26 d. (šiemet sukanka lygiai 80 metų nuo šio įvykio dienos).

1997 m., palaiminus Vilniaus ir Lietuvos metropolitui Chrizostomui (Martiškinui), šventųjų Vilniaus kankinių relikvijos buvo perkeltos į centrinę Šv. Dvasios vienuolyno katedros navą, kur jos yra ir dabar.

Nuo 2020 m. Vilniaus ir Lietuvos metropolito Inokentijaus iniciatyva Vilniaus kankinių relikvijų grąžinimo į Vilnių diena tapo Visų Lietuvos šventųjų pagerbimo švente, o 2022 m., palaiminus metropolitui, atgaivinta tradicija – nešti šv. Vilniaus kankinių relikvijas aplink vienuolyno katedrą. Nuo tų metų tokia religinė procesija vyko kasmet kankinių atminimo dieną. Šiemet, 2026 m. balandžio 25 d., pirmą kartą istorijoje numatomas garbingųjų relikvijų atnešimas į Skaisčiausiosios Dievo Gimdytojos Dangun Ėmimo katedrą.

Straipsnyje panaudotos mokslinės publikacijos, kurių autorius – istorijos mokslų daktaras, profesorius Antonis Mironovičius; straipsnis buvo paskelbtas laikraščio „Stačiatikių Lietuva“ 2026 m. balandžio mėnesio numeryje.

Marija JAKUBOVSKAJA