Interviu su metropolitu Inokentijumi: „Laikomės ganytojo Chrizostomo priesakų“

По-русски

– Jūsų Eminencija, 2026-ieji metai, kurie neseniai prasidėjo, sparčiai eina pirmyn. Kokie pastarųjų savaičių įvykiai Jums labiausiai įsiminė?

– Sausį, kaip įprasta, daug įvairių švenčių ir įsimintinų datų. Sausio 7 dieną džiaugsmingai sutikome Kalėdas – mūsų Gelbėtojo, mūsų tikėjimo, vilties, dvasinio lūkesčio ir paguodos Šaltinio, atėjimo į žemę šventę. 

O jau Sausio 8-ąją, Aušros Vartų Dievo Motinos ikonos minėjimo dieną, kuri yra antroji Kalėdų diena, prie šio stebuklingo atvaizdo, kuris yra labai gerbiamas ir katalikų, ir stačiatikių, meldėmės, kad baigtųsi karas Ukrainoje, dėkojome Švenčiausiajai Mergelei Marijai ir prašėme Jos pagalbos.

Šia proga noriu padėkoti mūsų broliams katalikams už suteiktą galimybę atlikti pamaldas Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslo koplyčioje. Tai yra regimas įrodymas, kad ir pačiais sunkiausiais laikais malda ir toliau vienija žmones.

Sausio 19-ąją buvo Didžioji Viešpaties Krikšto, Šventojo Jo Apreiškimo (Teofanijos) šventė, kai į bažnyčią ateina tūkstančiai žmonių, beje, ne tik stačiatikių. Kunigai atlieka Didžiojo vandens pašventinimo apeigas ne tik bažnyčiose, bet ir natūraliuose vandens telkiniuose. Per šias šventes užlieja kažkokia nepaprasta nuotaika, kurią žmonės jaučia savo širdimi. Taip pasireiškia Dievo malonės veikimas, malonės padedančios pajusti Dievo buvimo tikrumą, Viešpaties maloningumą visiems be išimties žmonėms.

Atskirai noriu paminėti ir sausio 13-ąją – Lietuvos laisvės gynėjų dieną. Pagal jau esamą tradiciją visuose mūsų bažnyčiose meldžiamasi už žuvusius Lietuvos laisvės gynėjus ir už visus Lietuvos žmones. Bažnyčios puošiamos lietuvių tautine simbolika. Tą gedulo dieną visi stačiatikiai nuoširdžiai meldžiasi drauge su kitais Lietuvos krikščionimis.

Stačiatikių dvasininkai ir pasauliečiai tiesiogiai dalyvavo 1991 metų sausio įvykiuose. Plačiai žinoma, jog amžinatilsį metropolitas Chrizostomas tvirtai ir nuoširdžiai palaikė lietuvių tautos laisvės ir nepriklausomybės siekį. Jis taip pat kreipėsi į tarybinius kareivius prašydamas nevykdyti nusikalstamų įsakymų. Panašūs raginimai skambėjo ir iš kitų stačiatikių kunigų lūpų – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje.

– Vìsgi valstybiniai sausio 13 renginiai ir vėl vyko be Lietuvos Stačiatikių Bažnyčios atstovų, nors kitų konfesijų delegatai juose dalyvavo. Stačiatikius atstovavo Konstantinopolio Patriarchato Lietuvos egzarchato darbuotojai. Daugelis parapijiečių yra suglumę. Kaip jiems tai paaiškinti?

– Šią liūdesio dieną mes malda pagarbiai paminėjome savo bažnyčiose. Ir tai mums svarbiausia. Suvokiame šiandienos politinių aplinkybių painumą ir realiai vertiname vienus ar kitus oficialios valdžios sprendimus. O Konstantinopolio Patriarchato Lietuvos egzarchato atstovų dalyvavimas oficialiuose renginiuose suprantamas – tokie sprendimai priimami valstybinėse struktūrose: ką kviesti ir ko nekviesti. Tai – jų neatimama teisė.

Apie minėtą bendruomenę galiu pasakyti štai ką: praėjo beveik ketveri metai, kai mūsų Bažnyčioje įvyko skilimas. Apie to įvykio procesą, į kurį buvo įtraukta mūsų dvasininkų grupė, atsirado daug mitų, tačiau tiesos dar nesuvokė didelė dalis žmonių. Jie nežino, kad tie kunigai pašalinti iš dvasininkų luomo ne dėl antikarinės pozicijos, bet už sunkių kanoninių nusikaltimų įvykdymą: už kunigo priesaikos sulaužymą, piktybinį bažnytinės disciplinos pažeidinėjimą, Motinos Bažnyčios, kuriai priklausė, tikėjimo brolių šmeižimą ir kitą. Šito nežino tie, kurie prisišliejo prie negausių jų bendruomenių. Liūdna, kai stebi jų veiklą. Visus tuos metus mes meldžiamės už juos, viliamės, kad Dievas bus jiems maloningas. Tikim, jog jie dar turi laiko atgailai. 

O mūsų Bažnyčia išsaugojo savo vienybę, jos bendruomenės dinamiškai plečiasi, vystosi, ir žmonės tenai randa dvasinę paguodą ir sulaukia pagalbos. Nepaisant į mus nukreiptų užsipuolimų, mes ir toliau meldžiamės už Dievo globojamą Lietuvos šalį, jos valdžią ir kariuomenę bei visus Lietuvos žmones. Itin meldžiamės ir už daug kenčiančius Ukrainos gyventojus.

– Lietuvos Stačiatikių Bažnyčia pačiomis pirmoms dienomis pasmerkė karą Ukrainoje, o antikarinius pareiškimus skelbė ir dvasininkija, ir pasauliečiai. Tačiau vis tiek užsipuldinėjimai tęsiasi. Neseniai viename iš didžiausių naujienų portalų pasirodė interviu su Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo akto signataru Arūnu Degučiu, kuriame teigiama, kad neva dauguma Lietuvos stačiatikių ,,pasirinko agresoriaus pusę“. Kaip tai vertinate?

– Šiuo metu, liūdnos datos – ketvirtųjų karo Ukrainoje metinių pradžios – išvakarėse, nuo vasario 1 dienos daugelyje mūsų šventovių vyks ypatingos pamaldos už taiką ir kad kuo greičiau baigtųsi brolžudiškas karas. Simboliška, kad šį maldos kelionė, kurioje mus lydės kryžius – relikvijorius su daugybės Dievo šventųjų, tarp kurių yra ir labai gerbiami Ukrainos tikinčiųjų, relikvijų dalelėmis, prasidėjo nuo ukrainiečių stačiatikių bendruomenės, su mano palaiminimu susirenkančios melstis žemutinėje Vilniaus Šventosios Dvasios vienuolyno šventovėje. Tokios nepaprastos pamaldos tęsis visą mėnesį. 

Gyvename labai sunkiais laikais, kai stiprėja žmonių nerimas dėl ateities, vis labiau didėja jų psichinė įtampa, kai, anot Dievo Žodžio, „lūpos kalba tai, ko pertekusi širdis“ (Mt 12, 34). Suprantama, verčia apgailestauti ir kelia didelę nuostabą p. Arūno Degučio, to žinomo, gerbiamo žmogaus, kuris gerai prisimena istorinius 1990 – 1991 metų įvykius, kalbos. Jis, aišku, gerai prisimena metropolito Chrizostomo, ryžtingai palaikiusio lietuvių tautą kovoje už Lietuvos nepriklausomybę bei laisvę, ir žodžius, ir veiksmus. Tokiai jo pozicijai entuziastingai pritarė lietuvių visuomenė. Prisimenam šitai ir mes, tikintieji stačiatikiai, laikydamiesi metropolito Chrizostomo priesakų būti drauge su lietuvių tauta, sergint ir ginant Lietuvos Respublikos suverenitetą. Nuoširdžiai palinkėsime p. Arūnui Degučiui geros sveikatos bei ilgiausių metų ir laikmečio, subūrusio visus žmones Lietuvoje, dvasios išlaikymo. Tai – Lietuvos visuomenės vienybės, konsolidacijos ir susitelkimo dvasia.

– Jūsų Eminencija, jau greitai prasidės Didysis pasninkas – Gavėnia. Kaip stačiatikiams krikščionims geriausiai pasirengti šiam vidinio susikaupimo ir atgailos laikotarpiui neramiomis nūdienos aplinkybėmis?

Didysis pasninkas – labai svarbus metas visiems tikintiems krikščionims. Mūsų tradicijoje jis ne tik pats ilgiausias, bet ir labai griežtas – pats griežčiausias iš visų metų liturginio ciklo pasninkų. Tam esama savitų svarbių priežasčių. Trumpai tariant, Bažnyčia kiekvienam siūlo dar vieną galimybę ryžtingai pakeisti savo gyvenimo būdą, tapti bent šiek tiek, bet jau kitu žmogumi, panašėjant į Kristų ir Jo šventuosius. Bažnyčia sudaro visas sąlygas, kad per Didįjį pasninką mes priimtumėm ryžtingą sprendimą tapti geresniais, gailestingesniais, didžiadvasiškesniais, kantresniais, taptumėm taikiais žmonėmis, siekiančiais kurti gėrį ir vengti bet kokio blogio. Stengtis prispausti save: nieko neteisti, prieš nieką nesididžiuoti, kitus laikyti geresniais ir vertesniais už save. Žodžiu, siekti mylėti žmones, o tai reiškia – mylėti Dievą, tai yra, vykdyti du pačius svarbiausius Evangelijos įsakymus. 

Jau pradėjome pasiruošimą Didžiajam pasninkui; tad linkiu visiems dvasinių pergalių, suvokimo kokia nepaprastai svarbi yra Gavėnia, kai paprašę vienas kito atleidimo šių metų vasario 23-iąją žengsime į atgailos kelią, nes tik gili atgaila tegali pakeisti žmogų.

Maksimas ROGALSKIS

Nuotraukoje: vasario 1 d. Jo Eminencija metropolitas Inokentijus vadovavo Šv. Dvasios vienuolyno katedroje vykusioms intencinėms pamaldoms, prašant greitesnės karo Ukrainoje pabaigos ir taikos įsiviešpatavimo. A. Litvinovo nuotr.

Interviu buvo paskelbtas 2026 metų vasario mėnesio laikraščio „Stačiatikių Lietuva“ numeryje.