Seimo teisininkai: Bažnyčiai priešiški įstatymų projektai prieštarauja Konstitucijai

По-русски

Spalio 28 d. Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamentas pateikė griežtą teisinį dviejų įstatymų projektų vertinimą; juos pateikė konservatyvios partijos „Tėvynės sąjunga–Lietuvos krikščionys demokratai“ nariai Audronius Ažubalis ir Arvydas Anušauskas.

Šiomis įstatymų leidybos iniciatyvomis numatoma iš Lietuvos Stačiatikių Bažnyčios perimti Šventosios Dvasios vienuolyną ir kelias istorines stačiatikių šventoves bei perduoti jas Konstantinopolio patriarchatui. Viena iš pataisų taip pat siekiama sudaryti teisines prielaidas pašalinti Lietuvos Stačiatikių Bažnyčią iš tradicinių Lietuvos religinių bendruomenių ir bendrijų sąrašo.

Seimo teisininkų išvados patvirtino Lietuvos Stačiatikių Bažnyčios išsakytų prieštaravimų pagrįstumą: siūlomos iniciatyvos prieštarauja konstitucinėms nuosavybės neliečiamumo ir apsaugos garantijoms, religinių organizacijų autonomijai ir jų teisei savarankiškai tvarkytis pagal savo kanonus ir statutus.

Šventovių atėmimas – neteisėtas

Įstatymo projektu Nr. XVP-1977 numatoma ne tik perimti iš Lietuvos Stačiatikių Bažnyčios Šventosios Dvasios vienuolyną, Vilniaus Dievo Motinos Ėmimo į Dangų katedrą, Šv. Paraskevės ir Šv. Mikalojaus šventoves Vilniuje bei Vievio Dievo Motinos Ėmimo į Dangų cerkvę, bet ir perduoti šį nekilnojamąjį turtą Konstantinopolio patriarchatui. Analogiškos projekto nuostatos susijusios ir su musulmonų sunitų nekilnojamuoju turtu.

Seimo Teisės departamentas nurodė, kad siūlomas teisinis reguliavimas prieštarauja kelioms Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms: 5 straipsnio 1 ir 2 dalims, 23 straipsniui, 43 straipsnio 3 ir 4 dalims, 94 straipsniui ir 109 straipsnio 1 daliai, taip pat konstituciniams valdžių padalijimo ir teisinės valstybės principams.

Konstitucijos 23 straipsnis – nuosavybės neliečiamumas ir apsauga. Konstitucijoje nustatyta, kad nuosavybė neliečiama, o nuosavybės teises saugo įstatymai. Tačiau įstatymo projektu siūloma pripažinti kito subjekto nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą, neatsižvelgiant į galiojančias juridinių asmenų, kuriems šis turtas priklauso, nuosavybės teises. Kaip pažymi Teisės departamentas, nuosavybės teisė negali atsirasti vien todėl, kad įstatymų leidėjas specialiu įstatymu ją paskelbia.

Teisininkai atskirai pažymi, kad išvardytos stačiatikių šventovės ir vienuolynas nuosavybės teise priklauso ne Maskvos Patriarchatui kaip užsienio bažnytiniam centrui, o Lietuvoje įregistruotiems juridiniams asmenims – religinėms bendruomenėms ir bendrijoms arba Lietuvos Stačiatikių Arkivyskupijai. Todėl projekto nuostata šiuos objektus perimti iš Maskvos Patriarchato yra teisiškai nepagrįsta: šis užsienio subjektas nėra jų savininkas.

Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalis – nuosavybės paėmimo sąlygos. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginant. Tam turi egzistuoti konkretus visuomenės poreikis, kuris objektyviai negalėtų būti patenkintas, jeigu nebūtų paimtas konkretus nuosavybės objektas. Teisės departamento vertinimu, įstatymo projekte nenurodytas toks visuomenės poreikis ir nenumatytas atlyginimas teisėtiems savininkams.

Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis – teisingumą vykdo tik teismai. Ginčai dėl nuosavybės teisės turi būti sprendžiami įstatymų nustatyta tvarka, prireikus – teismuose. Seimas negali perimti teismų kompetencijos ir specialiu įstatymu pripažinti vieną subjektą turto, kuris priklauso kitam juridiniam asmeniui, savininku.

Konstitucijos 5 straipsnio 1 ir 2 dalys, 94 straipsnis ir valdžių padalijimo principas. Teisės departamento vertinimu, įstatymo projektu peržengiamos įstatymų leidėjo įgaliojimų ribos. Įstatymų leidėjas negali tiesiog įpareigoti Vyriausybės paimti turtą iš teisėtų savininkų ir perduoti jį kitam religiniam centrui, apeinant Konstitucijoje įtvirtintas garantijas.

Konstitucijos 43 straipsnio 3 ir 4 dalys – religinių organizacijų autonomija. Konstitucija garantuoja religinėms organizacijoms teisę laisvai išpažinti savo tikėjimą, atlikti religines apeigas, turėti maldos namus ir savarankiškai tvarkytis pagal savo kanonus ir statutus. Religinėms bendruomenėms priklausančio nekilnojamojo turto perdavimas valstybės pasirinktiems religiniams centrams, ypač tiems, su kuriais šios bendruomenės nesieja savo veiklos, vertintinas kaip tiesioginis valstybės kišimasis į religinių organizacijų vidaus gyvenimą.

Tradiciškumo panaikinti negalima

Antruoju įstatymo projektu Nr. XVP-1979 siekiama sudaryti teisines prielaidas keisti religinių bendruomenių ir bendrijų statusą, įskaitant galimybę pašalinti Lietuvos Stačiatikių Bažnyčią iš tradicinių Lietuvos religinių organizacijų sąrašo. Taip pat siūloma įtvirtinti, kad Lietuvos stačiatikiams atstovautų išimtinai Konstantinopolio Patriarchato nustatytas religinis centras.

Konkrečiai siūloma nustatyti, kad religinės bendruomenės ir bendrijos, kurių administraciniai centrai susiję ar palaiko ryšius su valstybėmis, teritorijomis, fiziniais ar juridiniais asmenimis arba kitais subjektais, kuriems taikomos tarptautinės sankcijos ar Lietuvos Respublikos įstatymais nustatytos ribojamosios priemonės, arba kurių veikla kelia grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, negalėtų būti teisiškai pripažįstamos tradicinėmis religinėmis bendruomenėmis ir bendrijomis ar turėti kitą valstybės pripažinimą.

Iš esmės siekiama sukurti teisinį pagrindą pašalinti Lietuvos Stačiatikių Bažnyčią iš tradicinių Lietuvos religinių organizacijų sąrašo.

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas nurodo, kad toks teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 43 straipsnio 1 ir 4 dalims, taip pat konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalis – tradicinių religinių organizacijų valstybinis pripažinimas. Konstitucijoje nustatyta, kad valstybė pripažįsta tradicines Lietuvoje Bažnyčias ir religines organizacijas. Teisės departamentas savo išvadoje remiasi Konstitucinio Teismo suformuota oficialiąja konstitucine doktrina: tradiciškumas yra objektyvi, istoriškai susiklosčiusi bažnyčių ir religinių organizacijų santykių su visuomene būklė, atspindinti visuomenės religinės kultūros raidą ir būklę. Tradiciškumas nėra sukuriamas ir negali būti panaikinamas įstatymų leidėjo valios aktu.

Ši teisinė pozicija išdėstyta Konstitucinio Teismo 2007 m. gruodžio 6 d. sprendime, kuriuo išaiškintos 2000 m. birželio 13 d. nutarimo nuostatos.

Todėl religinės konfesijos tradicinio statuso panaikinimas dėl jos išorinių ryšių, administracinio centro ar kanoninio pavaldumo, o ne dėl jos išpažįstamo tikėjimo, apeigų ar tradicijų tęstinumo, prieštarautų Konstitucijai. Teisininkai pabrėžia, kad tradiciškumas yra objektyvus istorinis faktas, o ne statusas, kurį valstybė gali savo nuožiūra atšaukti.

Konstitucijos 43 straipsnio 4 dalis – bažnyčių ir religinių organizacijų teisė laisvai tvarkytis pagal savo kanonus ir statutus. Siūloma nuostata leidžia atsižvelgti į religinės organizacijos ryšius su kitais subjektais ir naudoti juos kaip pagrindą keisti jos teisinį statusą. Teisės departamento vertinimu, tai sudarytų prielaidas valstybei kištis į kanoninį pavaldumą ir vidinę Bažnyčios organizaciją.

Teisininkai atskirai pažymi, kad valstybė turi teisę imtis priemonių prieš konkrečius asmenis ir organizacijas, jeigu jų veikla pažeidžia įstatymus arba kelia grėsmę valstybės saugumui. Tačiau tokios priemonės turi būti taikomos konkretiems teisės pažeidėjams, o ne naudojamos siekiant paneigti visos religinės konfesijos ar jai priklausančių bendruomenių istorinį tradiciškumą.

Konstitucinis teisinės valstybės principas – teisinio reguliavimo aiškumas ir apibrėžtumas. Teisės departamentas pažymi, kad įstatymo projekto formuluotės nėra pakankamai aiškios. Pavyzdžiui, neaišku, kieno veikla turima omenyje kalbant apie grėsmę valstybės saugumui: pačių religinių bendruomenių ir bendrijų ar subjektų, su kuriais jos palaiko ryšius. Toks neapibrėžtumas sukurtų teisinio netikrumo ir nesaugumo situaciją, kai teisės normą taikantys subjektai negalėtų vienareikšmiškai suprasti jos turinio ir teisinių padarinių.

Todėl Teisės departamentas daro išvadą, kad įstatymo projekto Nr. XVP-1979 1 straipsniu siūlomas teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 43 straipsnio 1 ir 4 dalims bei konstituciniam teisinės valstybės principui.

Įstatymo projekte Nr. XVP-1979 taip pat siūloma nustatyti, kad tradicinei Lietuvos stačiatikių bendrijai atstovautų „Konstantinopolio visuotinio patriarchato kanonų ir kitų vidaus normų nustatytas religinis centras Lietuvoje“.

Seimo teisininkai atkreipia dėmesį, kad Lietuvos stačiatikių bendruomenės ir bendrijos savo veiklą sieja su skirtingais religiniais centrais. Įstatymu įtvirtinus vieno valstybės pasirinkto centro išimtinę teisę atstovauti visiems Lietuvos stačiatikiams, būtų keičiama susiklosčiusi organizacinė struktūra ir kanoninis pavaldumas. Be to, juridinio asmens statusą turinčios religinės bendrijos tokiais pavadinimais Lietuvoje nėra įregistruotos.

Teisės departamento vertinimu, toks teisinis reguliavimas reikštų tiesioginį valstybės kišimąsi į religinių organizacijų vidaus gyvenimą ir prieštarautų Konstitucijos 43 straipsnio 4 daliai, kurioje įtvirtinta, kad bažnyčios bei religinės organizacijos laisvai tvarkosi pagal savus kanonus ir statutus.

Be to, siūlomas reguliavimas sistemiškai nederėtų su Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 7 straipsnio 2 dalimi. Joje nustatyta, kad religinės bendruomenės ir bendrijos turi teisę laisvai organizuotis pagal savo hierarchinę ir institucinę struktūrą, o vidaus gyvenimą tvarkyti savarankiškai pagal savo kanonus, statutus bei kitas normas.

Teisės departamentas taip pat nurodo, kad siūlomas reguliavimas nederėtų su Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 5 straipsniu, kuriame tradicinėmis pripažįstamos ortodoksų (stačiatikių) ir musulmonų sunitų konfesijos, apimančios religines bendruomenes ir bendrijas, savo veiklą siejančias su skirtingais religiniais centrais.

Teisininkai atkreipia dėmesį ir į galimas siūlomos nuostatos pasekmes. Jeigu valstybė pripažintų tik vieną pasirinktą religinį centrą, tai galėtų lemti arba tokio atstovo primetimą visoms bendruomenėms, arba faktinį kitų religinių centrų atžvilgiu organizacinius ryšius turinčių bendruomenių nepripažinimą atitinkamos tradicinės konfesijos dalimi. Abu variantai pažeistų religinių organizacijų autonomijos garantijas.

Teisės departamentas savo išvadoje nurodo, kad įstatymo projekto Nr. XVP-1979 2 straipsniu siūlomas teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 43 straipsnio 4 daliai. Ši nuostata garantuoja bažnyčioms ir religinėms organizacijoms teisę laisvai tvarkytis pagal savo kanonus ir statutus. Jeigu valstybė įstatymu paskirtų vienintelį religinį centrą, turintį atstovauti visiems Lietuvos stačiatikiams, ji kištųsi į bažnytinę hierarchiją ir religinių bendruomenių organizacinę struktūrą, įskaitant tas bendruomenes, kurios su šiuo centru nėra susijusios. Religinio centro ir kanoninio pavaldumo tvarkos nustatymas priklauso religinių organizacijų vidaus gyvenimo sričiai, o ne valstybės kompetencijai.

Neigiamas Seimo Teisės departamento teisininkų vertinimas savaime nereiškia, kad šie įstatymų projektai automatiškai atmetami ar išbraukiami iš parlamentinio svarstymo darbotvarkės. Seimas gali tęsti įstatymų projektų svarstymą, pakeisti jų nuostatas arba priimti sprendimą juos atmesti nustatyta tvarka. Todėl tolesnis šių įstatymų leidybos iniciatyvų likimas priklauso nuo politikų sprendimų.

Nuotraukoje – Dievo Motinos Ėmimo į Dangų katedros parapijiečiai, kategoriškai pasisakę prieš įstatymų projektus, kuriais pažeidžiamos stačiatikių tikinčiųjų teisės. Parapijos Susirinkime priimtas kreipimasis buvo išsiųstas Seimo vadovybei ir nariams