Metropolitas Inokentijus apie pasirengimą Gavėniai

Vilniaus ir Lietuvos Metropolitas INOKENTIJUS

Brangūs broliai ir seserys Kristuje!

Pradėjome naują savo dvasinio bei bažnytinio gyvenimo tarpsnį. Mes ėmėme ruoštis Gavėniai – Didžiajam pasninkui. Ruoša Didžiajam pasninkui Bažnyčioje prasideda iš anksto, likus trims savaitėms iki jo pradžios. Keturios sekmos dienos iki Gavėnios Keturiasdešimtãdienio skirtos pasirengti imtis rimtų – susivaldymo nuo tam tikrų dalykų, atgailos ir uolios maldos – pratybų.

Kas gi yra pasninkas? Pasninkas – savanoriška asketinė praktika Dievo garbei, ir ji apima kelis dalykus. Pirmiausia tai – susilaikymas nuo sotaus ir skanaus valgio bei susiturėjimas nuo pramogų ir pasilinksminimų; antra, itin kruopštus sielos ištyrimas ir jos permainymas, tai yra, atgailos darymas; trečia, savęs prispyrimas daryti gerus darbus, malda, skaitymas ir dvasinių dalykų apmąstymas.

Kiekvienas pasirengimo Gavėniai septýndienio šventadienis įvardijamas skirtingai. Pirmasis – Muitininko ir fariziejaus sekmadienis (šiemet vasario 1-oji). Tądien prisimenamas Jėzaus palyginimas apie muitininką ir fariziejų, kurie abudu atėjo į šventyklą pasimelsti, tiktai vienas (muitininkas) – kaip atgailaujantis nusidėjėlis, o kitas (fariziejus) – kaip save aukštinantis teisuolis. Šio septýndienio esmė – nuoširdi, o ne parodomoji, atliekama iš puikybės ir kad save išaukštintum, atgaila. Dievas atleido nuoširdžiai atgailaujančiam muitininkui, tačiau nusmerkė besilaikantį visų kanonų, bet išpuikusį fariziejų (žr. Lk 18, 10–14). Pabrėžiant, kad svarbu nuoširdus, o ne parodomasis dievobaimingumas, pasninko šiuo laikotarpiu nereikia laikytis, leidžiama valgyti sūrį, kiaušinius, mėsą.

Kitas šventadienis – Sūnaus palaidūno sekmadienis (šiais metais vasario 8-oji). Žymus palyginimas kviečia paklydusius nedorėlius eiti atgal pas Kristų Dievą, kaip tai padarė sūnus, išeikvojęs tėvo gėrį, bet atgailaudamas sugrįžęs namo – pas Dievą ­Tėvą (žr. Lk 15, 11–32). 

Trečiasis šventadienis – Paskutiniojo teismo sekmadienis (vasario 15-ąją). Tądien apmąstomas būsimasis Dievo teismas – Paskutinis (Baisusis) visų žmonių teismas (žr. Mt 25, 31-46). Tos savaitės sekmadienis – paskučiausia diena prieš Didįjį pasninką, kai krikščionys stačiatikiai dar valgo mėsą (baigiasi Mė̃sėdžio laikotarpis). 

Kitas po šio sekmadienio septýndienis vadinamas Pomė̃sėdiniu, kitaip – Ùžgavėnėmis (rytų slavai vadina „Mãslenica“, nuo žodžio „mãslo“ – sviestas). Pagal nuostatus, tą septýndienį galima valgyti žuvį, pieno produktus ir kiaušinius. Sekmą šios savaitės dieną – Atsiprašymų sekmadienį (šiemet vasario 22-oji) – pagal nustatytą tvarką vyksta atsiprašymo apeigos, o pirmadienį prasideda Gavėnia. Labai svarbu, brangūs broliai ir seserys, prieš Didįjį pasninką atleisti kits kitam, idant ir Dievas mums atleistų bei suteiktų malonę, darančią Gavėnią mums naudinga. 

Didžiojo pasninko dienos – atgailos, proto apvalymo nuo nedorų minčių laikotarpis, tai – taikos bei ramumos ir meilės įsitvirtinimo žmogaus širdyje metas. Krikščionys stačiatikiai pasninkauja, kad suvaržytų kūną. Idant kūnas visiškai nepavergtų žmogaus dvasios. Pasninkas – tai sielos išlaisvinimas iš nuodėmingų aistrų pančių. Siela turi tapti nepriklausoma nuo kūno. Todėl per Gavėnią krikščionys stačiatikiai atsisako nepasninkinio maisto (tai yra, mėsos, pieno, kiaušinių, sūrio ir panašių gaminių). Tik „ne kas patenka į burną, suteršia žmogų, bet kas išeina iš burnos, tai suteršia“, – bylojama Evangelijoje (Mt 15, 11). Tuo norima pasakyti, kad per Didįjį pasninką svarbiausia ne maistas, kurį žmogus valgo ir kurio vartojimą apriboja, bet tai, ką jis šneka, apie ką mąsto, ką daro, ko siekia. Tačiau sielos būtis susijusi su fizine būsena; tad jei kūnas visiškai neramdomas, kad siela apsivalytų reikia pastangų. Pasninkavimas, malda, atgaila – tai priemonės, kurios padeda sielai išsivaduoti iš nuodėmių ir priartėti prie Dievo. 

Gavėnia – krikščionių solidarumo ir dvasinės vienybės parodymas. Tai – paklusimas visuotinei Bažnyčios išminčiai. Nūdieniniame pasaulyje Didysis pasninkas dažnai tampa formalumu, kurio laikymasis akstina klaidingą tokio požiūrio ir elgsenos tariamo teisingumo suvokimą. Taip yra todėl, kad manoma, jog Gavėnios pasninkas – tiktai tam tikrų produktų rūšių atsisakymas ir jog jis nesusijęs su dvasiniu žmogaus gyvenimu. Jeigu žmogus bus neatidus, jo sielą netgi gali vis labiau kaustyti puikybė ir tuščias didžiavimasis, kadangi save jis laiko didesniu už nepasninkaujančius.

Gavėnia, kurios prasmę ir svarbą žmogus yra giliai pajautęs, labai váiskina jo sielą. Ir Velykos tampa tikru prisikėlimu, žmogaus atgimimu naujam dvasiniam gyvenimui, bendrystei maldoje su tikruoju Dievu – mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi. Bet tai nutinka tada, kai žmogus ne tik vadovaujasi kokiomis nors paviršinėmis taisyklėmis, nustatančiomis maisto vartojimo arba religinių apeigų tvarką, bet kelią Dievop nueina sielos gilumoje, melsdamasis ir atgailaudamas.

Atlikti atgailą reiškia pakeisti gyvenimo būdą, pirmiausia – „grįžti į save, atsikvošėti“. Tai yra, pastebėti savyje nuodėmę – savo mąstyme, kalboje ir veiksmuose, suvokti tai, pajusti jai neapykantą, o tada pasinaudoti maloningomis bažnytinėmis priemonėmis pašalinti ją iš savosios esybės. Netekę suvokimo, kas yra tikrasis dvasingumas, mes praradome ir aiškų požiūrį į šitą gėrį. Atgailos vaisius – pasitaisymas, gyvenimo pakeitimas. Žmogus turi negailestingai, su šaknimis išrauti iš sielos ydas ir aistras, nusigręžti nuo blogio ir netiesos, žengi prie Viešpaties ir pradėti Jam Vienam tarnauti, visomis sielos bei kūno jėgomis.

Primindama mums apie buvimo nuodėmės nelaisvėje pavojingumą, Bažnyčia rodo ir kelią į išsivadavimą. Iš tiesų, mums belieka verkti, raudoti ir šaukti savo vargšei sielai: „Mano siela, mano siela, pakilk, kodėl miegi, baigtìs artėja!“. Laikas bėgùs. Ar suspėsi, mano siela, išlaisvinti save iš nuodėmės vergijos? Ar spėsi padaryt gerų darbų, kurie išteisins tave Kristaus teisme? Kol Dievo gailestingumo durys dar neužsivėrė, pabusk, niekingoji mano siela, pabusk ir šaukis balsu savo Gelbėtoją: „Dieve gailiaširdi, pasigailėk ir nuplauk mano nuodėmes, aprenk mane teisumo rūbu, kad įsitvirtinčiau teisingame išganymo kelyje ir pašlovinčiau Tave tyra širdimi ir lūpomis dabar ir per visus amžius!“. „Dievą žeidžia ne tiek mūsų padarytos nuodėmės, kiek nenoras keistis“, – sako didysis šventasis vyskupas Jonas Auksaburnis („Homilijos apie atgailą“, III homilija).

Prieš prasidedant Didžiajam pasninkui, brangūs broliai ir seserys, prašykime vienas kito atleisti, o taip pat mintimis melskime dovanoti mums ir tų, kuriuos kada nors užgavome, ar tų, kurie mus įskaudino, bet su kuriais negalime susitikti ir geidáuti atleidimo. Pasistenkime prieš Gavėnią susitaikyti su visais, o pirmiausia su Dievu ir pačiu savimi, savo sąžine, kad stotume į atgailos kelią, kuris mus nuves į Didžiąją Kančios Savaitę ir Kristaus Prisikėlimą – į Šviesiąsias Velykas.

Metropolito Inokentijaus ganytojo žodis, publikuotas vasario mėnesio laikraščio „Stačiatikių Lietuva“ numeryje.

TAIP PAT ŽIŪRĖKITE: Interviu su metropolitu Inokentijumi: „Laikomės ganytojo Chrizostomo priesakų“.